Apsigobus šilkais,
Apsaugoj drakonų,
Ji žengia per slenkstį.
Ji žengia ten, kur niekas nėr buvęs, kur viskas tik jai pažįstama, kur viskas tik jos išmatuota, bet daug kas dar jai ir nežinoma, net jei ir pačios jos sukurta.
Ji žengia į gilumą, ji žengia į platumą, ilgumą, ji kyla į aukštumą ir krenta į plyną žemumą.
Ji mato tai, ką nori matyti ir girdi tai, ką nori girdėti, bet kartais ir atvirkščiai.
Visų baisiausia tik tai, kad ji šioje slenksčio pusėje būna viena, sukurtos jos iliuzijos neužpildo jos tuštumos, neužpildo taip, kaip žvaigždės prieš jai žengiant žingsnį…
Išaušus pirmam spinduliui
Ji žengia
Per slenkstį
Atgal
Įdomi stilistika ir turinio išdėstymas, nenumanyta atomazga, dviprasmė įžanga (neperkandami simbolikos ir metaforos pavyzdžiai), keistai, nors įdomiai, išreikšti veikėjos jausmai, vidinio pasaulio samprata ir "iliuzijos". Tik Jūsų vietoje rašydamas eiles stengčiausi jomis atitikti bent esminius šios literatūros krypties bruožus, tiksliau - eiliuotumą, skambesį, bent ritmingumą. Ką turėjote omenyje rašydamas "apsaugoj drakonų" - hiperbolišką saugumo jausmą, pasakiškumą, vaikystę?