Kraujo Sargyba. Įšventinimas.

Orkai ėjo į karą.
    Toli toli gaudė karo bugnai. Duslus, ritmingas, iš begalinių platumų priešaky atsklidęs jų aidas šėlo aplinkui, smelkėsi į kūną,  verdamas ligi pat kaulu ir neaiškiu nerimu stabdydamas širdy krūtinėje.  Dar prieš kelias minutes tai tebuvo vos juntama vibracija nutolusi kažkur už begalinių mylių, paskendusi rytinėje tirštoje migloje,  tačiau kiekvieną akimirką ji vis stiprėjo, artėjo, savo nuožmiu artumu vis labiau ir labiau įtraukdama į chaotišką griausmo ir triukšmo sūkurį. Aplinka dundėjo nuo  bugnų keliamo dundesio, žemė lingavo ir siubavo iš po kojų;  įdėmiau susikaupęs jau aiškiai galėjai girdėti kaip savo neaiškia gromuline kalba vienas kitam rėkia kraujo ir kovos ištroškę orkų kariai, ar ima staugti iš skausmo, ore  sučežėjus karo vado botagui.  Ta triukšmo ir šauksmų visuma liejosi, pynėsi tarpusavy, įgaudama naujaus atgarsius ir naujas kraupias, grąsinančias prasmes, kildama aukštyn, lig pat dangaus ir turbūt dar toliau, link žvaigždžių,  imdama priminti keistą, pamėklišką, grėsmingą melodiją, besiveržiančią iš pačio pragaro, aklu įtūžiu bandančia įbauginti dievus.
    Kraują kaitinančiam bugnų dundesiui pasiekus epogėjų,  atrodė, pati gamta negali atsilaikyti prieš šią kakofoniją- tiršta ryto migla trūko perpus, užleisdama vietą begalinei masei žygiuojančių siluetų, nyrančių tiesiai iš po naktinių šešėlių į ryto aušrą.
    Orkai žygiavo, vienas po kito, koja kojon, petys į petį, darniai ir tvarkingai- beribė žalia jūra, nusidriekusi ligi pat horizonto. Šleivi ir kreivi, kuproti ir seilėti, nevienodomis kūno proporcijomis ir mažomis besmegenėmis galvomis jie būt buvę apgailėtini, jei nebūtų buvę mažų mažiausiai keliantys siaubą. Saulės šviesoje mirgėjo aštrūs, kruvini lenkti kabliai ir peiliai, per pečius permesti įvairaus dydžio šaunamieji ginklai ir ugniasvaidžiai; kur ne kur bolavo ir ploni, retais metalais dengti, sudetingesnės struktūros blasteriai, kurių savininkų galvos tyliai baimės išplėstomis akimis tabalavo pakabintos šalia šovinių juostų ar kuprinių- visi puikiai žinojo, jog tokio sudėtingumo įranga pagaminti lemta ne mažytėms orkų smegenims, na, bet ar jiems patiems  tai kėlė kokių problemų? Raudonos, pykčio sklidinos jų akys spinduliavo kone fiziškai apčiuopamą agresiją, rankos gniaužėsi į kumščius ir tvirčiau spaudė ginklus, lūpos viepėsi siųsdamos keiksmus būsimiems priešams, aukoms ir kankiniams. Negalėjai to paaiškinti to protu, bet jutai kaip aplink  kiekvieną iš jų skleidžiama pavienė neapykantos aura jungiasi kažkur virš galvų į didesnę bendrą visumą, formuodama akimis nematomą, bet širdimi jaučiamą košmarišką lauką, siurbianti į save visą gyvybę, palaužiantį dvasią - ir mažai buvo jėgų, kurios sugebėtų jam pastoti kelią.
    Ir patys orkai tą puikiai žinojo.  Tai buvo jų mitas, jų stiprybė ir galia, visa ką maitinanti energijos srovė- sutriuškinti kitą,  sunaikinti, pargriauti, pavergti, ir tai atsispindėjo kiekviename jų judesyje. Stiprūs ir galingi orkai ėjo į karą, koja kojon, petys į petį, darniai ir tvarkingai, apsupti griausmo ir dausas drebinančio bugnų dundesio,  jie ėjo.

----------------------------------------

    „Kol yra viltis, tol yra judesys. Kol yra judesys, tol jokia kova nebaigta ir nepralaimėta. “
   
    Desantiniam transporteriui išnirus planetos orbitoje, Kraujo Sargyba leidosi žemyn.
    Tai buvo staigus, nemalonus ir pykinantis lėkimas beveik stačiu kampu tiesiai į apačią, link šešėliuose ir migloje paskendusio Helijos pasaulio paviršiaus. Sukdamasis siaučiančio vėjo verpetuose, kateris kaukė smigdamas žemyn; jo išorinės plieninės pertvaros ir sienos pačiame priešaky nuo atmosferos trinties įkaito net iki raudonumo. Vingiuoti sparnai, išpuošti kaukolėmis ir erelios, drebėjo ir šokčiojo, skrosdami aštraus, šalto oro srautus.
    Markas Spenseris, sugniaužęs savo krėslo apsauginius diržus nuo įtampos jau pabalusiais pirštais, iš paskutiniųjų laikėsi, jog jo nesupykintų ir neprarastų šalto proto.  Kuomet visos pasaulio linijos susiliejo į vieną mirgančią liniją, lekiančią kažkur žemyn,  ir nebegalėjai pasakyti, kur yra šiaurė, o kur pietūs, tai iš tiesų patapo sunkiai įgyvendinamu uždaviniu. Šokteldamas su kiekvienu transporterio krustelėjimu, Markas kiekvienąsyk laikėsi tyliai sukandęs dantis, jog nepradėtų keiktis ir plūstis. Viena buvo palyginti ramios ir taikos Sargybos Akademijoje demonstruojamos nusileidimų simuliacijos ir vidutinio sunkumo pratimai, kitą- įšgyventi visą tai savo paties kailiu. Karys galėjo prisiekti, jog  tomis retomis akimirkomis šiek tiek aprimus katerio riaumojimui, gali girdėti, kaip tyliai nuo slėgio spaudimo traška jo paties kaulai.
    Tačiau tai buvo niekai palyginti su tuo pragaru, kuris kantriai laukė, kol jie visi pasieks planetos paviršių.
    Nukreipęs žvilgsnį pro specialiu plastiku dengtą transporterio langą, Markas matė artėjančio Heskalijos pasaulio rusvą paviršių, išskydusi kažkur toli link horizonto. Tai buvo nemalonus vaizdas, nešantis stingdantį niūriumą tiesiai į širdies gilumą, be jokių ryškesnių spalvų įvairovės;  tik tamsūs,  raudono grunto, tarsi krauju nulieti,  krateriai, išmėtyti kiek tik akys užmato.  Tačiau taip jau nutinka, jog dažnai lemiami konfliktai ar istorijos vadovėliuose aprašyti lūžiai įvyksta ne pagrindiniuose pasauliuose ir auksu dengtuose didmiesčiuose, ne tarpžvaigždinių  prekybos kelių sankirtuose, o apleistuose,  civilazcijos užmirštuose taškuose, kurių nė vardo žmonės nesugeba gerai atminti. Kodeksas liepė skristi, ir jie skrido, klusniai, tyliai, bandydami atminti tai, ką išmoko Sargybos Akademijoje.
    Markas dar kartelį spūstelėjo pirštais savo krėslo ranktūrius. Kodeksas. Dalykas, į kurį galėjai sukoncentruoti dėmesį šioje beprotybėje ir tikėtis likti sveiko proto. Karys galėjo justi, kaip tyliai tyliai jo ausyse ima skambėti iš amžių glūdumos atėjusios, iš lūpų į lūpas perduodamos eilutės, savo buvimu suteikiančios prasmę artėjančiai kovai. Galėjo prisiekti, jog lyg ramią melodiją tuos pačius žodžius girdi ir kartu besileidžiantys bendražygiai.
 
    „ Viskas yra viena.
    Jei kenčia bent viena visumos dalis, kentės ir visa visuma.
    Ten kur suardyta pusiausvyra, ateiname ir mes, Kraujo Sargyba. Mūsų valia nepalaužiama, mūsų tikslas vienas- nutraukti energijos disbalansą. Vienas kritęs mūsiškis vertas dešimties priešų.
    Kol yra viltis, tol yra judesys. Kol yra judesys, tol jokia kova nebaigta ir nepralaimėta. “
   
    Iš dalies tai buvo tie patys paprasti ir aiškūs žodžiai, kitą vertus, giliai įsirėžiantys į samonė, savo tvirtumu nuvejantys bet kokias abejones, pristabdantys baimę. Viskame, ką jie Kraujo Sargai darė, buvo maža dalelė aukštesnės prasmės ir vienybės jausmos. Net jei neturėjai aukštesnio laipsnio, ar didesnių gabumų, tebuvai paprastas naujokas- Kodeksas galiojo jiem  visiem. Visi jie buvo viena.
    Pasijutęs tvirčiau, karys žvilgtelėjo priešais, į gretimuose krėsluose susispaudusius bendražygius.