Kalbas darže du svogūnai:
- Pasakyk man, mielas kūmai,
Ko tie žmonės mus pamatę,
Puola verkt, lyg ką pametę?
Kai nusirengiu rūbus,
Rauda, tarsi grius dangus.
- Ai, kaimyne, kas supaisys,
Gal jie šitaip mus palaistys.
Jiems ir praustis nereikės,
Kvepalais mūsų kvepės.


Santaja










