Tokia tyla

Tokia tyla,
kad, rodosi, girdžiu,
kaip plyšta medžių pumpurai rasoti,
kaip aistriai plaka
tūkstančiai širdžių,
pamiršdamos gebėjimą tausoti

akimirkas
žydėjimo šviesias,
įsirašyt, sugert į savo kraują,
tarytum skausmo
kibirkštis skalsias,
ar meilės ugnį, deginančią, sraują.

Pripildyt sielą
pilną sklidinai,
neleisti laiko vėjams jų užpūsti,
kad sugebėtume
visad nūnai -
net ašaroj tą šilumą pajusti.