Motinai

tas žmogus tarė- aš tuščias.

o jei galėčiau pripildyti ertmes bučiniais. žemei.
tuštiems žmonėms, tuščiais žodžiais
skambėtų varpai
nes dailidė (vadino jį Jėzum) jau sakė kunigui
- šventa tuštybė, pavergta bučinių.

mylėčiau jos kojas, nes jos gyslotos
kaip dykuma upėm neraižyta
mylėčiau jos įsčias, nes ne barbaras-
gyvybė buvo svarbesnė už mirtį
mylėčiau akis, nes jose ji paskandino mano tėvą
mylėčiau ją, nes toji buvo mano motina.

Ir tada atsivėrė vartai į dangų
vieniems virš Sinajaus
kitiems tarp kojų

Ir žmogus tarė-
aš tuščias.