Apdulkėjusi nostalgija

Po vaikystės beržais
Maža dulkelė liūdėjo,
Nepažinojo ji saulės.
Blankūs lapų šešėliai
Buvo viskas, ką ji žinojo.

Pienių lietus, iškritęs pernakt,
Užmigdė tyliai medžius.
Nusilenkę rytojui sapnai,
Užbūrė beržo dukras,
Paguldė, nukarpęs šakas,
Paskutinės kovo vėsos.

Pakilusi saulė buvo toliau
Nei spinduliai, vakare
Grįžtant į dangų kalbėjo.
Dulkelės nusėdo vaikystę,
Tik beržų nebelikę,
Saulė dar nearti,
O vakarais ir pernakt
Joms patiko liūdėti,
Kai mūzos maišėsi danguje