Iš protėvių širdies

Pūslėti  delnai
sėjo grūdą,
žali ajerai
palei prūdą
laukė ankstyvo rudens,
kol duonai pečių kūrens.

Žydėjo linai mėlynakiai,
ruošė stakles geltonkasei,
kad drobes rietimuose suktų
ir kraičio visoms nepritrūktų.

Degląsias pievose ganė,
aplinkui dūzgė kamanė,
kai šalnas ruduo pasėjo,
kadugiais mėsa kvepėjo.

Tvartai pilni gyvulių,
prigamindavo aibę trąšų,
pūdymai dosniai seikėjo,
tokių trąšų negailėjo.

Sveikuoliško javo aruodai,
bulvių ir morkų pasodai
maitino gyvąjį kūną
palikdami siaubo malūną.

Prabėgo daugelis metų
kartos dabar jau suprato:
kas gamtos neįžeidžia,
tam ilgą gyvenimą leidžia.