Sielos renesansas

Ką tik suartas laukas plyti lopu
žalioje laukų ir klonių sermėgoje.
Gegužės vėsa gaiviai dvelkteli
pravertomis šaldytuvo durelėmis.
Tamsūs daugiaaukščiai lietaus debesys
kaupiasi aukštoje ir šviesioje padangėje.
Štai ir atėjo dar vienas pavasaris.
Mano nuovargis po metų darbo
virsta švinu sieloje, kraujuje ir kūne.
O aplinkui su strazdų ir devinbalsių
trelėmis skamba gamtos nekaltybė,
kuri kiekvieną pavasarį randa jėgų
pabusti, atgimti ir prisikelti iš naujo.

Ir mano eilėraščiai – tai bandymas bėgti nuo
kasdienės rutinos, tikintis, kad įvyks stebuklas,
ir tai, kas buvo virtę susierzinimu, vidiniu sušutimu,
virs sielos auksu, kurio grynuolių galima pasirinkti
atvėrus Karališkojo čia ir dabar dosningąją gyslą.
Vieškelis, vingiuojantis tarp sužaliavusių
beržynų ir atgimusių žolių vista malone eiti:
Kiekvienas žingsnis – tai Karališkasis čia ir dabar,
kuris ramina, atgaivina sielą ir grąžina į pradžią.
Eik, ir prieik save! Nes nėra sielos kaip daikto,
bet ji – tai pirmapradis vyksmas, kuris gimdo
kiekvieną akimirką kiekvieną širdies dūžį.
.