Išklausytas

Aš atsiveriu Tau nebetekęs vilties,
nepamilęs šviesos,
Rodos viską matau, bet per maža nakties
ir per gaila aslos,
Ant kurios aš tupiu savo kojom šaltom,
savo kūnu karčiu,
Kaip norėčiau tylos, bet visviena viduj
niekad jos negirdžiu.

Aš nuvystu Tavim negalėjęs išgyt,
atsistojęs suklupt.
Akys sunkiai pakeltos vėl pradeda lyt,
sunkūs demonai lupt,
Mano odą beprasmę nuo veido seklaus,
nebemokančio tvint,
Švento mąstymo gurkšnio žodžiu paprasčiausiu
paimt ir apgint.

Aš sustoju Tavy, kad pabaigčiau pražilt,
savo juodas dienas,
Atsisegt šitą naktį nuo sielos - palikt ir pakilt,
tuščią kūną. Kas ras.
Ant kurio aš tupiu savo kojom baltom,
savo oru nauju,
Ir ištroškęs tylos, negirdėtos dar niekad,
rytoj ją girdžiu.