Glamūrinis susinaikinimas

Atėjo laikai, kuriuos vadiname civilizacijos klestėjimo laiku. Važinėjame greitais automobiliais ir traukiniais, gyvename kokybiškuose namuose, kur užtenka paspausti jungiklį - šviečia šviesa, užtenka pasukti čiaupą - bėga vanduo, ir šaltas, ir karštas. Mėgaujamės išmaniaisiais telefonais, nešiojamais ir nenešiojamais kompiuteriais su sparčiu interneto ryšiu, plačiaekraniais televizoriais. Susisiekiame su žmonėmis už šimtų ir tūkstančių kilometrų, žinome, kas dedasi kitame pasaulio krašte. Valgome bananus, ananasus, kinų, Tailando, Meksikos maistą. Dar prieš 100 metų, istoriškai menką laikotarpį, net ponai kažin ar svajojo apie tokias sąlygas, kokias mes turime dabar. Atrodo, ko trūksta? Nieko. Bet kažkodėl išmirštame. Be jokio karo, bado ir maro.
Vis daugiau jaunosios kartos atstovų neplanuoja turėti vaikų niekada, arba jų turėjimą atidėlioja neribotam laikui. Daug kas tai teisina „prasta ekonomine situacija“. Prisiminus tai, ką išvardinau aukščiau, tai skamba keistai. Mūsų proseneliai, net nesvajodami apie tokias galimybes, kokias turime dabar, užaugindavo ir po 5 vaikus. Palyginus su jų pragyvenimo lygiu, mes netgi gaudami minimalius ir vėluojančius atlyginimus, sėdėdami ant pašalpų, mokėdami milžiniškus mokesčius, vistiek gyvename geriau nei jie. Jokio bado ar karo pas mus nėra. Kad ir kaip dejuotume, tikro skurdo dauguma mūsų nematė. Tarkim Afrikoje ar Indijoje žmonės ne tik kad nepavalgo kiek nori, bet ir (neįtikėtina!) nesėdi nei prie kompų, nei prie zombiadėžės (tv), nevažinėja automobiliais, kai kur ir vandens nelabai atsigeria. Štai kas yra tikras skurdas. Ir kaip atrodo mūsų pasiteisinimai, kad „neturiu vaikų, nes negaliu sau to leisti“? Gyveni taip, kaip tavo seneliai negyveno. Pavalgęs iki soties, stogas virš galvos, apsirengęs, išsilavinęs. Bet ne - pasirodo, esi biednas.
Nekalbu apie tai, kad reikia turėti po 5 vaikus, kaip Indijoje, nes tada atsirastų visai kitų problemų. Bet kai mūsų šalyje ir netgi visoje Europoje gimstamumas nesiekia net vidutiniškai po 2, 2 vaiko šeimoje - tai kelia nerimą. Kuo ypatingas skaičius 2, 2? Tai yra rodiklis, būtinas pastoviam populiacijos palaikymui, kad žmonių nei daugėtų, nei mažėtų. Atrodo, žmonės turi visas sąlygas, bet... Dabar Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių šeimose vidutiniškai auga po 1, 3 vaiko - beveik DVIGUBAI mažiau, nei reikia populiacijai atsistatyti. Nereikia būti dideliu proto bokštu, kad suprasti štai ką: jei šiandien gimsta DVIGUBAI mažiau vaikų už populiacijos atsistatymo normą, tai po 30 - 40 metų šalyje gyvens DVIGUBAI mažiau žmonių. Mažai šaliai, kaip Lietuva, tai reiškia kai ką rimto. Dar prie viso to priskaičiuokime masinę emigraciją... Nesidaro kraupu?
Ir Lietuva, ir visa šiuo metu pažangiausia pasaulyje Europos civilizacija miršta. Ne dėl to, kad labai skurdžiai gyventų. Greičiau atvirkščiai - iš pertekliaus, godumo ir ištvirkimo. Šiais laikais, kai visos tradicinės, religinės, moralinės vertybės yra paniekintos, nurašytos kaip nemadingos atgyvenos, trukdančios mėgautis gyvenimo malonumais - žmonės praktiškai gyvena tik sau, su ta mintimi kad aš turiu gauti iš gyvenimo visus malonumus, kas vyksta už durų - ne mano problemos. Po manęs nors ir tvanas. Geriau pasiimsiu paskolą (ir arsiu vien kad ją atiduočiau), butą pakeisiu į namą, įsigysiu blizgantį BMW, atostogausiu Turkijoje, pragersiu atlyginimą su kekšėmis, nei turėsiu vaikų ir aprūpinsiu juos. Taip mąstančių vis daugiau - jauni, išsilavinę ir ne skurdžiai. Geriau karjera, pinigai, laisvas seksas, nei šeima ir vaikai. Dažnai toks modernus „auksinis jaunimas“ net didžiuojasi tuo, dauginimąsi su panieka laikydami „ubagų užsiėmimu“ ir save laikydami kažkuo aukštesniu. Ir jie net nepagalvoja, kad jų „intelektualūs genai“, karjeros ir pasiekimai kada nors išgaruos kaip dūmas, o po jų nieko neliks.
Keistas sutapimas (o gal dėsningumas), kad depopuliacija sutampa su seksualine revoliucija. Vakaruose nuo 1970, Lietuvoje - nuo 1990 metų, kai į mūsų „atsilikusią“ šalį padvelkė gaivūs „pažangios“ kultūros vėjai. Juk ir Romos Imperijos viena iš žlugimo priežasčiū buvo ta, kad orgijos tapo sarbiau už giminės pratęsimą.
Dievo tvarkos pažeidimas ir perkūrimas neveda prie gero. Juk nuodėmės yra laikomos nuodėmemis ne dėl kažkokio davatkiško kvailumo ar fanatizmo. Pažvelkime kaip dabar auga ir stiprėja musulmonų civilizacija, kur seksualiniai santykiai sukoncentruoti į tiesįoginę paskirti - giminės pratęsimą, o ne malonumą, kaip  stiprėjo kažkada buvusi krikščioniška Europa iki XX a. vidurio. Ir kas darosi dabar, kai santykiavimo tikslas yra malonumas, o vaikai tapo vos ne kažkokiu nepageidautinu reiškiniu, kurį jei pastojai (vos ne didžiausia nelaimė šiais laikais moderniam mūsų kartos jaunimui), tai ramią sąžine išabortavai ir toliau „mėgaujiesi gyvenimu“.
... apokaliptinis party tęsias. Vakarėlio dalyviai pagarbina baalą - aukso veršį, ir surengia eilinę orgiją. Aplink šviečia neoninės reklamos, dainuoja pusnuogės mergšės, ir biblinis apokalipsės angelas perlaužia dar vieną antspaudą...