Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







(iš rašinių apie vaikystę)

kareivėli, kareivėli,
kas praliejo tavo kraują? –
kraujo upė nutekėjo
mano sauja…

Už rankenos tempdamas savo mėlyną triratuką, kitoje laikydamas plastmasinį kastuvą ir juo braukdamas per turėklų strypus, triukšmingai keliavau laiptais žemyn prie išėjimo. Buvo eilinis, tačiau tuo pačiu ir ypatingas, vaikystės vasaros rytas. Tokiais rytais, papusryčiavęs, tuojau dumdavau į kiemą. Ten manęs laukdavo mano „kolega” triratininkas, ir, susitarę, kas kuo būsime šį kartą, pasinerdavome į savo fantazijų pasaulį. Man labiausiai patikdavo būti indėnu, o mano draugui – policininku. Mes šuoliuodavome, važiuodavome, lenktyniaudavome…Neretai ir griūdavome, tačiau, mums, šauniems keliautojams arba lenktynininkams, tai vieni juokai – užsidėjai ant kraujuojančios žaizdos trauklapio lapą ir jau sveikas.

Pravėrus išėjimo iš laiptinės duris, apakino saulė. Jau pora savaičių ji kepino be gailesčio ir prie namų esanti pieva pavirto į šiurkštų rudos žolės kilimą, ant kurio, patikėkite, griūti skauda beveik taip pat, kaip ir ant asfalto. „Na, kol nėra draugo, būsiu motociklininkas”, - nusprendžiau ir, užvedęs variklį, nurūkau link gretimo įėjimo, kur turėjo pasirodyti mano „kolega”. Ausyse gaudė vėjas, pro šalį lėkė kraštovaizdžiai. Aš užverčiau galvą aukštyn – dangus irgi pradėjo lėkti. „Įdomu, ar galima būtų važiuoti per dangų?”, - pagalvojau. Staiga dangus pradėjo siūbuoti ir,  dar nespėjus nustebti, kas čia darosi, pamačiau neįtikėtinu greičiu besiartinantį grindinį…

Kai atsidarė laiptinės durys ir išėjo mano draugas, sėdėjau ant pievelės krašto su trauklapiais ant alkūnių. Norėjau pulti prie jo ir pasakoti apie lenktynes, kuriose aš ką tik dalyvavau ir vos vos nežuvau, bet iš jo iškilmingos laikysenos supratau, kad jis man pasakys kažką svarbiau. Kažkaip keistai laikydamas rankenas, jis iškilmingai vežė savo triratuką link manęs. Atsistojau ir su nuostaba žiūrėjau į jį. O jis į mane net nepažvelgė – akis buvo nukreipęs į savo vairą. „Koks keistas”, - pagalvojau. Bet, kai jis priartėjo, viską supratau: ant vairo, pritvirtintas mėlyna lipniąja juostele, spindėjo visų berniukų svajonė – balto metalo kareivėlis. Negalėjau patikėti savo akimis, todėl, pamaniau, paliesiu ir įsitikinsiu ar jis tikras. „Ne”, - sudraudė draugas. „Gaila?”, - paklausiau. „Dar nulauši”, - atsakė. „Iš kur gavai?” – negalėjau nuslėpti nei nuostabos, nei pavydo. „Jis mano, mano”, - šuktelėjo draugas, šoko ant triračio ir numynė. „Ei, pala”, - puoliau ant savojo ir nukūriau iš paskos. Ilgai jį gainiojau aikštelėje, šaligatviais, kitoje namo pusėje, kol uždusę sustojome prie krūmų ir kritome į žolę po medžiais pailsėti. Jis man pasakojo, iš kur gavo tą kareivėlį, kaip jam tėtis jį pritvirtino prie vairo, kaip jo dviratis dabar daug greičiau važiuoja. Tačiau aš jo beveik negirdėjau – mano akys ryte rijo nuostabų reginį: sidabru spindintis kareivėlis, kaip nugalėtojas, kaip herojus, stovėjo koją šiek tiek pakėlęs, tarsi ruoštųsi žengti žingsnį pirmyn. Viena ranka laikė kardo rankeną, kitą buvo šiek tiek sulenkęs ir uždėjęs ant liemens. Jis ryškiai spindėjo saulėje ir tas spindesys manyje pažadino dar niekada nepatirtą jausmą. Tai buvo keistas, svetimas, tačiau ir nenugalimas jausmas. Jis sklido po mano kūną, užvaldė jį ir aš, mažas berniukas, paklusau jo paliepimui, jo įsakymui, nors nesuvokiau, kas tai yra. Pasaulį pradėjau regėti kaip per miglą, aplinkiniai garsai prislopo ir tapo bereikšmiai. O štai mano pasaulyje likome tik mudu – aš ir kareivėlis. Ir tuomet tas visą kūną užvaldęs jausmas pavirto baisia mintimi. Mintimi, kuri niekuomet anksčiau nebuvo kilusi, kuri kėlė nerimą, tačiau buvo tokia galinga, jog tapo mano vaikiško gyvenimo misija. Jos įvykdymui reikėjo plano, ir, tarsi formulė matematikos genijaus galvoje, gimė geniali idėja. Taip, dabar aš žinau, kaip galiu turėti šį kareivėlį. Žinau, kaip jis taps mano. Žinau, jis bus mano bet kokia kaina!

„Tai sakai dabar tavo triratis važiuoja greičiau?”, - paklausiau stengdamas paryškint pajuoką savo balse. „Žinoma, daug greičiau”,- tvirtai atsakė draugas. „Gerai, patikrinam. Tu duok man savo trirati, aš tau – savo, ir pažiūrėsim, kas greičiau apvažiuos aplink namą”, - dabar stengiausi sukelti jo azartą ir norą įrodyti savo tiesą. „Na…”. „Sutarta. Pradedam!” – šokau ant jo triračio ir pasileidau prie namo kampo. Girdėjau kaip jis nudardėjo nuo pievelės ir pasileido iš paskos. Užsukau už namo kampo ir sustojau. Kažkas manyje bandė rėkti: „Ei, ką darai!” Tačiau naujasis jausmas buvo daug galingesnis už silpną vidinį balsą. Toliau nevažiavau – nulipau nuo dviračio ir stumdamas jį už vairo nubėgau už namo gale pastatytų automobilių. Pro jų langus mačiau kaip pravažiuoja mano draugas – jis nemėgino manęs vytis, kad tik įrodytų, jog jo triratis – greičiausias. Likome vieni. Stovėjome namo šešėlyje – tik aš ir kareivėlis. Prakaituotais pirštais pamėginau nuvynioti lipniąją juostelę, tačiau niekaip negalėjau rasti jos galo. Pamaniau, gal ištrauksiu kareivėlį, jeigu ji pajudinsiu į visas puses. Pradėjau jį traukti, lankstyti, tačiau jis buvo labai tvirtai pritvirtintas. Kakta žliaugė prakaitas, kareivėlis slydinėjo mano rankose, o tas naujasis jausmas vertė mane nesustoti, sukaupti visas jėgas ir bandyti vėl ir vėl. Delnu suėmęs kareivėlį, pradėjau jį purtyti kartu su visu triračiu ir, staiga…pokšt. Ranką pervėrė skausmas, bet pajutau, kad jis mano delne. Jis mano delne. Jis – mano! Kraujas virė, rankos ir kojos drebėjo… O kas dabar? Dabar – kuo tolyn nuo šios vietos. Triratį palikęs kaip bevertį daiktą, pasileidau bėgti. Atsitrenkiau į praeivį, kuris dar bandė keikti mane, tačiau jo keiksmai nebuvo tokie greiti, kad mane pavytų. Užkliuvau už krūmo, kritau ant šaligatvio, klupau ant laiptų, bet kėliausi ir bėgau, bėgau, bėgau, nors visai nesuvokiau, nuo ko.

Sėdėjau ant savo lovos uždusęs, purvinas, suprakaitavęs. Širdis daužėsi lyg narve įkalintas padaras norėtų ištrūkį, kūnas drebėjo, kaito, šalo ir vėl kaito. Lauke staiga aptemo. Smarkūs vėjo gūsiai, įlėkę pro atvirą langą, blaškė užuolaidas. Vis dar sėdėjau ir kažko laukiau. Jaučiau, kaip baisusis jausmas traukiasi, slysta iš manęs, palieka mane, kaip praūžęs uraganas palieka nusiaubtą pakrantę. Po truputi grįžo pažįstamas pasaulis, jo garsai, kvapai, jausmai. Tačiau jis manęs nebedžiugino, neberamino. Atrodė, kad aš jau nebe aš, o kažkas kitas. Kai širdies plakimas nurimo, kvėpavimas tapo ramesnis, pažvelgiau į savo mėšlungio sutrauką kumštį, kuriame laikiau suspaudęs metalinį herojų. Lėtai pamėginau atgniaužti delną. Ne kaip sekėsi. Pirštai drebėjo, neklausė. Susikaupiau ir kita ranka atlenkiau užlenktus pirštus. Delnas buvo kruvinas. O kraujyje gulėjo manasis kareivėlis, tiksliau pusė jo, mat jis lūžo man jį belankstant. Turėjau verkti. Žinojau, kad turiu verkti. Viskas manyje veržėsi verkti, tačiau kraupi tuštuma širdyje ir niekuomet ligi šiol nepatirta baimė neleido prasiveržti vaikiškai prabangai – tiesiog verkti. „Kareivėli, kareivėli…” – mintyse, o po to balsu kartojau. Jaučiausi, lyg bučiau jį nužudęs. Jį… ir kažką savyje, o gal net patį save. Pakėliau galvą ir pažvelgiau pro langą. Bet nieko nemačiau. Visiškai nieko. Tik visame pasaulyje dundėjo griaustinis.
2002-07-22 19:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 36 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-23 05:37
Ignotas
Jausmingumas tai tik pliusas. Bet kazkodel sulig metais dauguma ima rasyti mandrai, palenda po doruolio kauke ir varo moralus. Perskaiciau apie ta kareivuka, ir tarsi vejau balsa ishgirdau. Gerai.
Ir prie ko cia J.Bliūnas? Jūs dar ji skaitote?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-01-21 18:00
Anonymous
nezinau neekspertas as ant jausmingumu lakoniskumu ir visokiu kitokiu -umu  bet man asmeniskai kurinis patiko
ne veltui turboot ir 4 pagaliukai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-13 23:41
Vetustis
Nesiknisant po kiekvieną sakinį ir vertinant kūrinį kaip paprasčiausiam skaitytojui, o ne anatomui, įvertinimas vienu žodžiu - geras. O jei kaip kritikui... Tiek to, paliksiu tą džiaugsmą kitiems...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-12 16:45
Maumaz
Šitaip nesaugoti savo B...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-12 02:16
ballsas
gerute mergaite, perskaityk šitą kūrinėlį po kelių metukų, duodu savo B... nukirsti, kai suprotingėsi, kalbėsi, kad emocinis užtaisas tikrai ne prastas... lyginti su Biliūnu nedrįsčiau => ar Sabonis geriau žaidžia krepšinį ar Stalonė geresnis aktorius?...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-11 16:11
Kritikas
super, 200% , new pop star, amerikietiskai patriotiskai labai labai ziauriai, ble, ir .t.t - perdetai dramatiska
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-08 12:09
Maumaz
Norėčiau būti suprastas teisingai - kūrinėlis parašytas labai raštingai, tačiau - ar neperspausta ta veikėjo emocijų ir gamtos vienovė? Kam nuoširdumą gadinti dirbtinumu? 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-07 09:00
Odinas (gerute mergiukste)
Vartotojo varde, lietuviu kalba nesakoma "labai ir labai" :P Tai yra versta konstrukcija is kazkokios svetimos kalbos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-06 17:47
vartotojo vardas
Labai ir labai gerai.
Ir neklausyk Maumo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-04 02:32
Odinas (gerute mergiukste)
Jei jau seki Biliuno pedomis, per silpnas emocinis uztaisas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-03 01:06
klimbingupthewalls
maumaz klysta :) negera taip pat. pritarius milan.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-02 22:10
vėjavaikė
2 Maumaz>  Deja, kurybos verte slypi ne lakonishkume...
2 vejau> Galetum knygutes vaikam rashyti. Pasijutau kaip i vaikyste sugrizus, skaitydama. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-01 09:26
Maumaz
Vis tai buvo galima pasakyti 1 pastraipa.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-07-23 20:28
Milan
Taip, labai gražūs, prasmingi ir tikrai įsimenantys žodžiai...Kažkodėl pats nejučiomis sugrįžti į vaikystę, nors ne taip jau ir senai viskas buvo...Žinai, vaikai galvoja, kad suaugę jie nebedarys tokių klaidų, kokias darė, tačiau... niekas nesikeičia..Bent jau daugeliui..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą