Interpretacija. Rožiniai brūkšneliai

.
    nica_steel „Rožiniai brūkšneliai“ ir Aurimaz kritikos interpretacija
    Kursyvu parašytas tekstas yra citatos iš minimo kūrinio ir komentarų po kūriniu


    Datos, kada viskas prasidėjo nepamenu, bet puikiai pamenu datą, kai viskas baigėsi. Tik nebenoriu jos minėti.
 
  Žemė pradėjo slysti iš po kojų. Nuleidau akis, ieškodama pagrindo, į kurį galėčiau įsispirti ar bent įsikibti akimis, idant nenuvirsčiau, tačiau nesimatė: nei grindų, nei žvyro, nei asfalto – nebepamenu, kur stovėjau – lauke ar viduje. Akyse vibravo tik tie rožiniai brūkšneliai – lyg du basliai, stipriai trinktelėję man per galvą. Du – ne vienas ir ne daugiau. Tiesiog du. Mokydamasi literatūros teoriją, sužinojau apie magiškus ženklus, žodžius, raides, skaičius: trys, šeši, septyni, devyni... O du? Ar tai irgi magija, ar tai irgi stebuklai? Ak taip, tai mano gyvenimo magija, tik šį kartą ne stebuklai vėrėsi, o neišmatuojama, mane ryjanti praraja.
    Du rožiniai brūkšneliai. Kaip princesiškai tai skamba! O iš tiesų reikėtų kryžių nupaišyti, juodą kryžių! Nes ta, kuri buvau, šiandien mirė, dabar viskas bus kitaip, nuo dabar niekada nebebūsiu viena, nebebūsiu savimi, nebebūsiu tik savyje. O gal ten, viduje, tikrai princesė, rožinė princesė, nėriniuotom kojinaitėm, šilkine suknyte, baltu veideliu? „Mamaaa, mamyyyte“, – maldauja ji pypiančiu balseliu. Prispaudžiu delną prie pilvo. „Maaamaa! “ – girdžiu vėl, tik dabar tas, kur sėdi viduje, riaumoja lyg pabaisa, akys išsprogsta, veidukas persikreipia, ištįsta lyg šliužas.
    Žemės po kojom nebėra – nejaučiu ir nematau. Tik tie brūkšniai, lyg du basliai kapojantys man per galvą. O jei tik vieno iš jų nebūtų... Tiek nedaug...
    Gal vis dėlto įmanoma...

    Įeinu. Prisėdusi puolu dėstyti.
    – Suprantate?
    – Nesuprantu, – baltai vilkintis vyras lyg paukštis kraipo priešais mane galvą. – Nesuprantu, – rodosi, tuoj puls ir išles man akis.
    – Ne ne ne, aš nenoriu. Nenoriu. Tie...
    Paukštis nutaiko į mane savo šlykštų snapą:
    – Apie ką čia ir kodėl? – vėl kraipo galvą.
    Po kiekvieno judesio užuodžiu aitrų ligoninės kvapą – tą, kuris dar gali mane išgelbėti. Tikiu tuo.
    – Ne ne ne, – švebeldžiuoju kiek įstengdama garsiau ir atsigulusi, kaip paliepta, keliu į viršų savo dryžuotą megztinį.
    Jis spokso į mane išsprogusiom paukščio akim. Galų gale paliečia drabužį:
    – Tai jums pilvą skauda, panele?
    – Ne skauda! – klykiu. – Man ne skauda! Tik aš nenoriu to, to... to...
    Išplešiu iš jo pirštų savo juodai balto drabužio kraštą ir pašoku nuo kušetės. Pilvas toks sunkus atrodo, nesuprantu, kaip galėčiau laukti dar mėnesių mėnesius. Tikrai nebepaneščiau savęs, tas pilvas mane suėstų.
    Paukštis susmeigia akis į ekraną.
    – Čia... Taip... Dvi, penkios... – bumba panosėje.
    Išgirstu tylų pasiūlymą: man liko dar pora savaičių apsispręsti.
    – Aš jau viskas.
    – Kaip sakote, panele?
    – Aš jau viskas! – užtikrinu.
    – Panele, – jis išskečia baltą sparną ir patalpina mane į savo ankštą teritoriją.
    Užuodžiu šilumą. Pasijuntu dar labiau ne viena. Pykina. Nudelbiu akis į savo dryžuotą pilvą. Viskas kaip nėščios zebrės sapnas.
    – Aš jau, – ištęžtu, – aš jau. Noriu šiandien, viską šiandien, kuo greičiau, – sriūbauju.

    Patenku į baltą palatą. Dabar pabėgti jau per vėlu. Jau pardaviau tą antrą. Ir rožinius brūkšnelius. Tuoj ateis dar vienas baltas paukštis, išsprogins akis ir pamos savo plačiu sparnu: „Prašau, einame su manimi. “ Pro duris, į koridorių, vėl pro duris ir dar, dar, į naują baltą erdvę. Kur manęs lyg aukos laukia plačiai išžioti nasrai. Ten paliksiu dalį savęs ir išeisiu ta, kur buvau. Iki tos datos.
    Ne, niekada nebeišeisiu ta, kur buvau. Suprantu, kad išplėšdama skaudulį vietoj jo paliksiu dar didesnę žaizdą.
    Bet geriau taip. Turbūt.

    Prabundu vėl palatoje. Prasimerkusi nužvelgiu reginį aplink: balta balta balta. Jokių spalvų. Ant lygios plokštumos pastebiu gilias rieves, lyg kas nagais būtų išdrėskęs. Dvi ryškios žymės. Dvi. Tuščios ir bespalvės. Kaip ir aš. Tuščiu pilvu. Tuščia širdimi.

    Atėjęs gydytojas liepia pažadėti, kad šitai daugiau nepasikartos. Pažadu. Dabar norisi tik kuo greičiau užkloti ir palaidoti viską po tuntais baltų ligoninės tvarsčių.
    Slaugytoja atitrepsi su nuskausminančiais:
    – Čia šiandien. Ir rytoj, – baksteli į tabletes. – O po to nebereiks.
    – O jei reiks? – išstenu.
    Ji atsidūsta ir atsainiai nutaiko į mane akis. Užtvankai sutrupėjus imu bliauti lyg veršis.
    – Praeis tie skausmai, mergužėle, praeis. Apsivalyk veidą ir nebegąsdink žmonių. Čia pilna rimtesnių nelaimių nei tavo išmislai.
    Suvystau į baltą servetėlę visus savo išmislus. Ir ašaras. Ir bliovimą. Tik baisu, kad skaudulio sutvarstyti nepavyks. O nuskausminančių davė tik šiandienai ir rytdienai.

    Maunuosi džinsus. Keliausiu namo. Grįžus reikės viską pamiršti. Bent jau stengtis pamiršti.