Penki eilėraščiai

Sveiki. Būdamas 17 metų parašiau penkis eilėraščius. Talpinu juos čia šiais tikslais:

Noriu, kad įvertintumėt dešimtbalėje sistemoje.
Noriu kritikos, sakykit kas blogai, ką reikia keist.

Miškai kaip protėviai mūsų

Kiekvienas medis savą istoriją seka,
jeigu galėtų jis prabilti,
net neabejoju, neleistume mes jam užtilti.
Knygų puslapiams naujiems keliai nebūtų užtverti.

Tada juk tie, kurie juos kirto,
norėdami pralobti,
grabe atbotų jausmo nepatirto.
Gyvi bebūdami, nesigailėtų jie pravirkti.

Barikados medžiu grįstos,
Pilys, mūrų nepažįsta,
laužas - velnias jis tamsos-
Lietuvis medžio niekad neatbos.

Išbėgs ir upės

Išbėgs, išdžius upeliai Lietuvos,
Kol tūls Lietuvis susivoks
kokiu didžiu jis turi būti.
Ir kam tad kraujo tiek pralieta?
Kovota, bėgta ir mokėta?
Pilėnų neprisimenat gal, Manto?
O kur dar Vytautas didus,
Su prabočių pulkais,
kailėtais ir skurdžiais,
didžiuosius riterius nukovė.
Dar sentėvių kapuos,
sklandą stipri dvasia, Lietuvio,
kurs didis, kryžiuočio pulkus
nukirtęs, ik pačio liežuvio.
Dar nėra ir nebus, nei ežero nei upės,
nei marių vandenų, kur tilptų kraujas bočių,
pralietas už laisvę ir kapus,
supiltus pilkapiuos aukštuos.
Piliakalniai jums mena ką? Žaidimus?
Oi ne, brolau, tik tai ne tuos.
Jie mena didžius palikimus, kovas už žemę pragaruos.

Be pavadinimo


Ėjom, dirbom kaip arkliai,
duonos kasnio prašėm.
Grįžom brangion Lietuvon,
laiško neparašę.

Ar mes buvom to verti?
aikštėse vyrai pakarti.
Raudonos ašaros per skruostus rieda,
mamoms, nemačius jų kasdieną.

Tėvai, suvargę ir silpni,
dienos darbais jie tekini,
giliai širdį liepsnoja jiems kova,
bet amžius nebe tas, deja.

už ką? už ką gi sesei ta rauda,
močiutė, miršta verkdama,
ar jie to laukė, ar jie tikėjo?
iš savo juodo pranokėjo.


Be pavadinimo

Takas aukso dulkėm klotas,
brido juo tėvai seni,
kurgi buvo tavo protas?
Protėvių kapai jau atkasti.

Medžių šakos kalba tiesą,
šaknys - iki vandenų,
arimų laukuos dieną vėsią,
baudžiavą atlikt baugu.

Patrankos gaudžia, ūžia, šėlsta,
tarytum vėjas iš arų plačių,
dangus su žeme greit sumišta,
nekeik Atlanto vandenų.

Lavono kaklo virvės pūva,
maitvanagiai kapoja jam akis,
Neseniai čia buvo kraujo kvapas,
Praeivis kaulus tik išvys.


Be pavadinimo

Duokit man kvėpuot,
ji jau čia.
Kaip aš galėjau jos nesapnuot?
gimtinė nemiega net nakčia.

Ten prakaito jūros,
žemę palaistė,
kur kryžius sukaltas,
atspindi pašvaistę.

Ne dėl duonos ir vandens,
mes atėjome čia,
laisvės ir lapų rudens,
pasiilgom nejučia.

šitaip kovota, garsiai aimanuota,
žemė springsta krauju,
visgi tėvynė neliko išduota,
kelią praskyniau kardu.