Kiekvienas turi teisę atrasti vidinę ramybę, pajusti pilnavertišką laimę, pasiaukojančią meilę ir vertingo gyvenimo skonį. Nesvarbu, kad šiuolaikiniame pasaulyje poilsio vieta tėra trumpalaikė, technikos laimėjimų sukurta iliuzija. Mes negalime neatsigręžti į savo šaknis – tėvynę, jos gamtą ir istoriją. Į mūsų protėvių dvasinės pusiausvyros šventyklą – mišką.
Iš Antano Baranausko dienoraščių sklinda lygiai tokios pačios emocijos, kaip iš dabar gyvenančių paauglių. Tokie patys savęs ieškojimai, tik žymiai santūresni ir gilesni, kultūringesni. Grečiausiai – tai vienas iš aspektų, kodėl mes skaitome „Anykščių šilelį“. Jei labiau įsigilintume į šių dienų jaunuolių sampratą, suprastume, kad jiems tereikia ramios vietos ir keleto nuoširdžių klausytojų. Tačiau tai pasireiškia visai priešingai – maištu, ignoravimu ar visišku užsisklendimu savyje. Tam, kad surastume savo vietą šiame pasaulyje, reikėtų pradėti nuo savo dvasinio pasaulio ramybės kūrimo.
Mūsų protėviai, rodos, buvo daug protingesni už mus, - gyvenančius išradimų ir technologijų amžiuje, vaikus. Senovėje žmonės visiškai pasikliovė keletu pagrindinių savo receptorių ir neabejojo gamtos teisumu bei galia. „Anykščių šilelis“ pasakoja kone apie viską, kas mus supa, taip sudarydamas neišdildomą įspūdį ir palikdamas susižavėjimo dvelksmą. Pasak Antano Baranausko, - tai giesmė, nes į ją sutelpa visa gamtos kalba, nepalikdama nei vieno lapelio ar mažo paukštelio paskutinės melodijos natos. Spalvos sukuria erdvę, kurioje miela akims lyg rojuj, o kvapai, garsai, jausmai!.. Jie teikia neišsemiamą šulinį džiaugsmo, kurio niekur kitur nerastume. Tik... ar iš tiesų taip yra, kaip Baranauskas rašo?
Abejonių kyla net ir tvirčiausiems žmonėms. O kodėl neturėtų? Mes esam silpni ir riboti, nors dauguma turime nepalaužiamų nuomonių apie viską ir nepalenkiamą tikėjimą. Galbūt ši giesmė, kurta remiantis gimsta tokios mintys, tėra laki rašytojo vaizduotė? Kaip galėtume įsitikinti ir aklai netikėti vos perskaičius vaizdžius aprašymus, taip švelniai glostančius mūsų savimeilę? O gal geriau, metus abejones šalin, tikėti kuo nuoširdžiau kiekvienu žodžiu, kuriuo prabyla knyga apie mūsų laimę turėti mišką?
Taigi, stabtelkim ir, įsiklausę pavasarinių paukščių trelių, taip kruopščiai ir techniškai atliekamų, lyg sėdėtume „La Scala“ ložėje, pamąstykime: „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj? “ Ir tik atsigręžę į gamtos galią raminti, saugoti ir ginti mus, galėsime leisti sau dvasiškai tobulėti.