Būties veidai

Prologas

Ištrūkimas iš miesto į gamtą tampa
grįžimu į pirmapradį rojaus būvį.
Daugiau nebesi marionetė, tampoma
už skubančios civilizacijos virvučių,
bet esi žmogus, atradęs pradžių pradžią.


I veidas

Karštas ir skaidrus balandžio vakaras.
Melsvą, įelektrintą dangų pridengia
ąžuolų vainikas ir eglių siluetų eilė.
Gieda strazdų ir kitų sparnuočių
orkestras. Orą virpina perkūno oželis.
Jaunaties apšviestoje prošvaistėje
neregimo gesto pavidalu pasirodo
Būtis, priversdama viską, kas yra,
virpėti ir liudyti savo tankų esmą
besitęsiant be galo didingai akimirkai.


II veidas

Vieškelis vingiuoja tarp kalvų, apaugusių
ką tik sužaliavusiais jaunuolynais. Visos spalvos
ryškios, vaiskios ir skaidrios. Tolumoje matyti
miškas, o virš jo – stūkso aukštas dangus.
Vieškelio dvasia atsiskiria nuo smėlio linijos
vingiuojančios ritmu Būties. Ji yra vyksmas,
kuriame atramą randa kiekvienas esinys,
gimęs tam, kad atliktų savo žemišką kelionę,
reikalaujančią mokytis ramybės, kantrumo
ir nuolankumo atsiveriant Būties globai.


III veidas

Sutemų ežeras, palei krantus įrėmintas
medžių šešėlių ir styrančių nendrynų.
Ežero viduryje klajoja vieniša ir pasiklydusi
žaltvykslė, nepasiduodama sutemų ordoms.
Tuštumoje, rymančioje virš ežero, pasirodo
Būtis, užliedama porcelianinę tuštumą pilnatve.
Dvelkteli drėgnu dumblu. Žvejys žvangina
grandinę rakindamas valtį prie kranto.
Mėnulis, atsispindintis tamsiuose vandenyse,
priverčia susimąstyti apie pasaulio stebuklą.


IV veidas

Ežero vanduo švyti apšviestas saulės
lyg geltonas veidrodis rodantis Būties veidą,
kurio bruožai slypi anapus kaleidoskopo
stikliukų pavidalu iškrentančių atsitiktinių
pasaulio vaizdinių. Ir, atrodytų, man nieko
nereikia tik kiekviename gyvenimo žingsnyje
matyti amžinybę ir ja pripildyti savo sielos
ąsotį. Gyvenimas – tai stovėjimas ant čia ir dabar
liepto, aplinkui vilnijant laikinybės bangoms,
kurios negali pajudinti kieto amžinybės pamato. 


Epilogas

Praleidęs savaitgalį gydančioje gamtoje,
vėl grįžti į miestą dirbti kasdienių darbų.
Belieka giliai įkvėpti saldaus užmiesčio oro
ir nerti į pavargusios civilizacijos sūkurį,
atiduoti kasdienę duoklę žmonių bendrijai.