žvaidždutė

Geriau apkabink mane,
nors mes jau nebe drauge.
Aš išeinu į šviesą.
Baigiau meluoti.
O šviesoje tik tiesa.
Atsiprašau už viską,
už tą svajonių pasaką,
kurią sekiau kasnakt,
juk be manęs nustosi verkt.
Atsiprašau.
Tiek ašarų, kad gali geles pamerkt,
o mane pasmerkt.
Bet išlik stipri, nes mes daugiau verti.
Ir tu, ir aš susižlugdysime,
jei dabar kartu išliksime.
Be ateities mūsų jausmai,
o mes tik kaip vaikai.
Kiek laiko jau manęs tu nemylėjai,
kiek laiko tu įpratusi kentėjai.
Juk tu iškart galėjai,
bet ne.
Tu kantri sedėjai ir tylėjai.
Išdavinėjai.
Bijojai, kad nepamirši,
bet pamatysi - nepamirši.
Praeis laikai, vaikai ir vyrai.
Ir tu sugrįši.
„Tave aš myliu“ pasakysi.
Bet bus per vėlu,
nes jau dabar per vėlu.