Psalmė

Broliai ir sesės, melskitės ir raudokite, atgailaukite ir keliais šliaužkite į išganymą.
Kieno kraujas krito dėl jūsų išganymo? Kas dėl jūsų niekšybių ir melo paaukojo savo sūnų.
Tu! Manai, kad jis nemato? Kad masyvios užuolaidos ir pritemdytos šviesos paslėps purviną širdį? Tavo rankos dvokia ir vilkiškos akys žiba tamsoj.
Tavo nuodėmės klykia devyniais kūdikių balsais. Nekrikštytų mirusių motinos įsčiose.
Atsimeni, vakar naktį ėjai tuščia gatve ir sutikai moterį. Išskydusioj žibinto šviesoj ją pažinai.
Ištaršytam mėnulio spindėjime ji pažino tave.
Po kiek laiko ji ateis ir dar vienas balsas kaltės rožančiaus slėpiniu taps.
Byrantis ir klampus senis kėblina dykuma. Jis išsitraukia gertuvę ir trukteli
Raudonas siūlas nutįsta jo smakro linkiu, kaklu. Aplink skraido maitėdos ir klykia: vandens nėra ir nebus, ką ten geri, seni, ką ten geri ir kur visi miestai?
Pragaro vartai tau atverti, siela - velniams, akimis pasidžiaugsime mes.
Ką ten geri, seni?
Išganytojo
tėvo geriausiąjį vyną.
Eisiu jau, vartai plačiai atverti.