Dangus

Jo mėlis. Tas tobulas melsvumas. O kartais pyktis misterio Perkūno.
Tie debesys. Juose randi vis naują siluetą.
Ta nuostabi, bekraštė begalybė.
O naktimis ji keičia savo rūbą.
Į neaprėpiamą žvaigždžių esybę.
Kai krinta ta šviesa, pasiglemžia ji tavo norą, o gal nusineša gyvybę...
Tie tūkstančiai šviesų švieselių, vis suteikia tau naują viltį.
Tu vis vilies, tiki.. arba tiesiog tai pamiršti.