Spalva

Kai pakvipdavo paskutinio vakaro tyla, Lina įsirangydavo į savo naktinį guolį po lova. Lova būdavo tvarkingai paklota, pagalvių indiški varpeliai neskambėdavo, o išsiuvinėti šilkiniai hieroglifai neslėpdavo neseno miego įdubų, čia nebūdavo miegama. Roletuose plazdėdavo ištapytas pasaulio žemėlapis, Linos lankytos vietos pažymėtos raudonu lūpdažiu. Ant palangės mėtėsi keletas dykumos rožių.
Lina miegojo po lova, nes paniškai bijojo iš jos iškristi, kai naktimis plačiais rankų mostais vaikydavo ją puolančius košmarus. Visada tamsiai violetinės spalvos. Galėdavo būti violetiniai aštunkojai, violetinėmis kaukėmis užpuolikai, tokios pat spalvos potvyniai. Ji ieškojo šios spalvos paaiškinimų sapnininkuose, bet jokių užuominų nesurado. Pati nusprendė vengti šios spalvos kaip tik įmanoma, jokių slyvų, vynuogių ir violetinių akių šešėlių. Bendradarbės per pietų pertraukėles šaipydavosi iš Linos, kikendavo iš jų pramintos „Linkos violetinės spalvos eliminacijos“.
    Be šios spalvos Lina gyveno visai neblogai, turėjo keletą vaikinų, kas savaitę gerdavo vyną vis kito kaimyno parodos atidaryme, fotografuodavo paukščių lizdus. Ko tik ji neturėjo savo kolekcijoje ir gandralizdžių ir lizdelių serbentų krūmuose. Jos nuotraukomis puošdavosi kino salės, jei pristatydavo filmus apie sparnuočių gyvenimą, nesvarbu apie pelikanus ar stručius.
    Lina dirbo vienoje kelionių agentūroje administratore, godžiai rinkdavo visas jos darbe gaunamas nuolaidas kelionėms ir visomis progomis drebančia širdimi tempdavosi savo ant ratukų kaip ir kievieną sykį per didelį bagažą, drebančiomis rankomis tikrindavo ar pasas guli po jos palaidine. Prieš savaitę ji iškeliavo į Turkiją, buvo tik kovo pradžia, todėl tikėjosi ramių pasivaikščiojimų pajūriu, neįkyrių turkų replikų tamsiaplaukei susikūprinusiai ir trumpaplaukei lietuvaitei. Ją persekiojanti spalva išlindo tik ką įlipus į lėktuvą, kartu su stiuardesių kepuraitėmis.
    Lina vaikštinėjo tuščiomis gatvelėmis ir bandė pamiršti nemalonią kelionės pradžią, tą vidinį šleikštulį, koktų jausmą, suprantant, kad ją nelaiminga daro paprasčiausia spalva, kuri kitam žmogui gali būti nematoma. Ji pabandė ištiesti sukrypusį stuburą ir drąsiai nužingsniavo iki artimiausios kavinukės, kur kavą gėrė tik vyrai. Iš nedidelė virtuvėlės girdėjosi moterų juokas ir tylios dainos. Lina užsimerkė, atsimerkusi pastebėjo dailę jauną turkę prisėdusią prie jos stalelio. Išsivertusi kątik Linos išgertos kavos tirščius, kažką atidžiai braižė ir analizavo. Tai truko 5 minutes, o Linai pasirodė ištisi metai. Gražuolė tik nusišypsojo ir staigiai pakilusi nuo stalelio nubėgo jai mojančių senučių link. Jos šypsnis Linai pavirto viltimi, kad dabar jos gyvenimas keisis. Naktį pelėsiais kvepiančioje palėpėje susapnavo savo kruvinus pirštus, išterliotus guašu ir klijais, ir aukštą liekną moterį rankose laikančią plonos violetinės odos dirželį su didele jėga vis artėjantį prie mergaitės pirštukų už dar vieną nevalyvą dieną darželyje. Kitą rytą Lina nuėjo į vietinį turgų ir pirko visus vaisius, kurių skonį buvo seniai pamiršusi arba niekada ir neragavo. Po pusryčių prie jūros nusilenkė seniai mirusiai austro sielai.