Sąmones srautas

Trigalvis erelis
Kasnakt nusileidžia
Man ant sprando.
Savo išlinkusiu snapu
Be perstojo kapoja manas akis
Jos pasrūva krauju
Ir visa nusidažo skausmingu raudoniu.
Nebematyti Platoniškų šešėlių,
Nebematyti vaiskių iliuzijų.
Septynios beždžionės juokias iš manęs.
Viskas tirpsta delnuose
Ir byra man tarp pirštų.
Sudega, sugriūna, pranyksta.
Nebėra manęs.
Nebėra tavęs.
Nebėra nieko.
Likę tik nuolaužos,
Lyg po didžiojo pasaulio tvano.
Ne, neieškok-
Nerasi-
Nojaus laivas jau senai paskendo.