Tai alkis

Tai alkis nuolatos kankina tavo kūną. Tai jis skverbiasi į tave ir ėda iš vidaus tavo sielą, laimę, džiaugsmą. Taip tai jis priverčia tave atsibusti vidury nakties ir pravėrus šaldytuvo dureles suvalgyti viską: vakarienės likučius, sumuštinius pusryčiams, vaisius užkandžiams, šokoladą, skirtą svečiams. Jis netgi privertė tave išsitraukti sušalusios mėsos gabalą ir peiliu pjauti po gabaliuką ir valgyti. Kaip tau sušalusios žalios mėsos ir joje pasilikusio kraujo skonis? Skanu, bet to nepakanka. Gali suvalgyti viską netgi tą sudžiuvusį, supelėjusį sūrio gabaliuką, kuris voliojosi šaldytuvo kertelėje nuo paskutinių Kalėdų. Svarbiausia valgyti, svarbiausia viską vartoti. Negalima nieko palikti.
O kuomet šaldytuvas ištuštėja ką daryti? Naktis - nei viena parduotuvė nedirbs. Telieka susiriesti seno kambario kamputyje ir kentėti. Jausti išsitempusį skrandį. Atrodo jis jau tuoj plyš. Jame tiek mažai vietos, kad netgi maistas nebepajėgė nueiti iki skrandžio ertmės. Nebeliko vietos. Dalis jo pasiliko stemplėje ir dabar skaudžiai remiasi į stuburo slankstelį. Kad ir kaip bejudėtum, kad ir ką bedarytum jis vis dar ten. Nevirškinamas laukia kol prasidės puvimo procesas. Bet skaudžiausia ne stuburo slankstelis, tyliai aimanuojantis nugaroje, ne skrandžio sienelės, trokštančios atsisakyti savo darbo ir paleisti viską į kūno ertmę. Blogiausia tai, kad alkis niekur nedingo. Jis vis dar čia. Reikalauja bent jau riekelės duonos, svajoja apie morenginius tortus ir gardžius kiaulienos kepsnius. Jis gundo tave, verčia pajusti maisto skonį burnoje.
                - Juk skanu ar ne? Juk norėtumėme nors gabalėlio paragauti. Ak, kokie mes laimingi jautėmės kai nuostabiausių skonių puokštė atsiskleidė mūsu burnoje. Ar prisimeni tą jausmą, ar prisimeni kaip jautėmės kai užuodėme braškių uogienę? Valgėme ją pirštai, nesugebėjome netgi šaukšto pasiimti. Pasižiūrėk, gal dar bus uogienės pėdsakų likę tarpupirsčiuose.
Nuostabaus skonio reikalaujantis liežuvis nedrąsiai ir kiek susigėdęs liečia pirštus, tarpupirsčius ir nusivylęs atsitraukia. Rankos, besiilsėdamos ant grindų ir kilimo, padarė neatitaisomą žalą. Jos apsivėlė plaukais, nuo batų nubyrėjusiu purvu ir kitais grindinio nešvarumais. Uogienės neatkartojamas skonis sugadintas visiems laikams. Ji jau neprimena vaiskios vasaros saulės spindulių, pievoje žaidžiančių vaikų kikenimo ir begalinės laisvės jausmo. Laisvės, kuri leidžia įkalinti visą pasaulį burnoje jam to netgi nepastebint. Paklaikusios akys ieško ko nors, kas padėtų atsikratyti purvo skonio. Tiks bet kas. Netgi taip nemėgstamos morkų sultys ir jų skonis būtų geriau.
Niekur neapsistojantis žvilgsnis sugebėjo apčiuopti kai ką naudingą. Tai cukraus grūdeliai įstrigę tarp kilimo šerių. Matyt, šios cukraus granulės sugebėjo pasprukti iš šaukšto, keliavusio į skrandį. Dabar telieka atsiklaupti ant kelių ir prisiartinus kiek galima arčiau kilimo rinkti grūdelius. Reikia nupūsti visas dulkeles nuo pirštų, kad skonis būtų kuo natūralesnis.
Būtu buvę galima šliaužioti keturiomis iki paskutinės surinktos cukraus granulės, bet veidrodis to neleido. Į jį pasižiūrėjus pamatai tik apgailėtiną, paniekos vertą būtybę. Šitas atvaizdas priverčia atsistoti, gerai įsižiūrėti į nuo padažų sukibusius plaukus, į išsišovusį pilvą ir nekęsti savęs, nekęsti savo silpnumo. Tuomet nelieka nieko kito tik lėkti į tualetą ir atsikratyti visko kas buvo suvartota.
Vėmimo procesas ilgas ir kankinantis, bet tik jis priverčia pasijusti švaresniu žmogumi, tai vienintelė tinkama atgaila. Bandymas atitaisyti padarytą žalą. Juk nuolatos vaikus mokome, kad jeigu ką nors padarei blogą, privalai atitaisyti padarytą žalą. Šiuo atveju sužalojai save ir dabar turi kentėdamas atitaisyti šią situaciją. Gerai nesukramtyti maisto gabalai veržiasi iš burnos. Kumpio gabalėlyje dar galima įžvelgti dantų žymes. Vėliausiai pasirodo pieno produktai. Jie jau nebeatpažįstami. Tuomet jauti tik sugižusio pieno skonį. Vemi tol kol pasirodo kraujas. Galbūt kuris nors nesukramtytas maisto gabaliukas pradrėskė gerklę ar stemplę, gal su maistu išsiveržiančios skrandžio rūgštys tik pagilino žaizdelę, o gal tai tik tos braškių uogienės likučiai palieka tavo kūną. Galiausiai sustoji, nes daugiau jau nebegali. Kelias valandas užsitęsęs priepuolis liaujasi. Vėl jautiesi savimi. Kiek peršti gerklę. Netgi dantų pasta nepadeda atsikratyti burnoje tvyrančio šleikštulio. Skauda skrandį. Galiausiai savo suluošintą kūną priverti grįžti į lovą ir užmiegi. Prieš užmerkiant akis ateina žinojimas, kad košmaras tęsis rytoj, kai rytinėje mankštoje atkentėsi už kiekvieną maisto kąsnelį, užsilikusį skrandyje.