„Draugai“

Ant šalto akmens supuvusios sielos
  ciniškai juokiasi susėdę kartu.
Ateiti jie kviečia kiekvieną,
  jų žadantis melas vilioja arčiau.

Plastmasinę gėlę kaskart naujai aukai
  įteikę jie laukia naudos.
O jos nesulaukę tave jie kaip auką,
  užmes ant laužo krūvos.

O jei tu suklysi ir širdį atversi,
  krauju jie rankas nusiplaus.
Tu verksi, jie juoksis lig kol tu netversi.
  Dar gailesčio norą pajuoks.