Gyvulių eitynės

Tvarto durys atsilapatojo, praleisdamos iškilmingą paradą. Priekyje krypavo antis. Nežinau, kodėl ji lingavo pirma, tvarto taryboje jos karksėjimas nelabai ką reiškė. Po to žingsniavo Ponas gaidys. Štai jis tai balsą turėjo, kai užkakariekuos, visi tylės. Išpūtęs pilvą didžiavosi savo raudona, prisirpusia skiautere ir mynė antytei ant kulnų. Iš paskos lėtai tipeno vištelė, nuleidusi galvą, paskui savo vyrą gaidį sekdama. Ji, kaip visada, buvo tik marionetė. Ji šitą jautė... Tačiau vištytės plonas balselis Tvarto taryboje nieko nereiškė, jei ji pasakys ką ne taip, gaidys, užšokęs ant kupros ir išprievartaus savo žmonelę. Vos nesumindama vištelės kerepliojo karvė! Ėjo iškėlusi aukštai galvą, didžiuodamasi savo dideliais tešmenimis ir dar didesniais ragais, šiame kieme, šioje Taryboje jai niekas neprilygo grožiu. Ji buvo pati gražiausia, ben taip pati manė... Keturias kojas sunkiai dėliojo ir puškėjo storulė kiaulaitė. Jos balsas Tvarto taryboje buvo gana svarbus, ji - namų šeimininkė, visas maistas ir kiti namų apyvokos įrankiai, buvo skirstomi jos. Paradą užbaigė gražuolis arklys. Jis taip pat nesigėdyjo rodyti savo grožio, nors iš tiesų buvo ne tas dirbtinas narcizas, o tikras perliukas! Šiame Tvarte gyventojai ji pramine Kazanova. Jo baltiems dantims, plačiai šypsenai, lygioms ausims, ir didžiuliui pasididžiavimui neatsispyrė nė viena nekalta kaimo kumelaitė. Žinoma, ko čia nesididžiuoti?!
Ir taip šis didžiulis Tvarto paradas pažymėjo savo teritoriją, sukdamas ratus aplink tvartą. Aplinkiniai sodžiai subėgo pažiūrėti šio nuostabaus reginio.
Ir taip prasidėjo pavasaris Rūgpienių kaime...