tavo vardą
tariu pašnibždom
mergaite
nutęsiant balsius
lyžtelint lūpas
visuomet
baugščiai
tarsi prieblandoje
kurioje beveik
nesimato
kabančių paltų
tik kontūrai
keliantys baimę
kad nėra privatumo
ir sieloje
nes ją skaito
kiekvienas
vos nusiimu
akinius
metaliniais
rėmeliais
bet tu neturėtum
bijoti
mergaite
net jei kas ir išgirs
mane šaukiant tave
kai atrodo jog
niekas nemato
kaip akys medžioja
sniegą minančias
kojas
kol temsta
parduotuvių vitrinos
išdidumas ilgesnis
už mūsų šešėlius
sustabdo
stingdantį vėją
ties liemeniu
kuriuo tu apsigaubi
pro dylančius
žmones
per šerkšną
sumindytą užšalusią
veją
nešdama mano
nerimo šerdį
mergaite
dar neįstengiu
nuo visų pasislėpti.