Abu šienpjoviai

Mane pakėlė į aukštį,
pasodino ant savo pečių
tarsi nuvargusį paukštį
nešė laukų pakraščiu.

Aukštos žolės lingavo
vėjo grotu taktu,
dobilai iš skausmo dejavo
bičių įgeltu snapu.

Lauke pjaunamoji stovėjo
atsirėmus galingu dalgiu,
jos kabinos stiklai žėrėjo
tarp supjautų plačių pradalgių.

Pakilom mašinos laipteliais,
atsisėdom už vairo abu,
sidabrinį pasukę raktelį
prabilo variklis balsu.

mašina pajudėjo į priekį,
pradalges klojo žolės;
negalėjau iš džiaugsmo stebėtis,
kad mano rankos tėveliui padės!