Namai paskendę šukėse (Ar aš patikėjau svajone?)

Niekada gyvenime nejaučiau tokio jausmo, kuris dabar kuteno mano gerklę. Eidama pro koridoriuje stovinčius vaikus sunkiai sugebėjau laikyti ašaras. Jaučiausi tarsi verkčiau iš džiaugsmo, bet tuo pat metu nejaučiau žandų ir nežinojau ar ašaros rieda. Pirmą kartą gyvenime jie pavydi man. Netgi prižiūrėtojos pavydi, negalėdamos atitraukti akių nuo mane vedančios moters gražių rūbų.
Pabučiavau Andželiką ir palinkėjau gauti tokius pat nuostabius tėvus kaip maniškiai. Mane sušildė jos žodžiai, kad tokios gražios ponios kaip naujoji mama ji dar nėra mačiusi.
Perbraukiau ranka per Arno plaukus. Nežinau kodėl taip pasielgiau, nes tikrai nebuvome draugais.
Lauke mus pasitiko šaltokas vėjas. Įsėdus į automobilį stebėjau kaip vėjo keliami dulkių ratilai išgąsdino vaikus ir jie pasiliko už didelių langų stebėti kaip aš palieku šią teritoriją. Buvau kaip niekad tikra, kad tai paskutinis kartas, kai matau tuos veidus. Galbūt tik Andželiką pasikviesiu į savo naujus namus pažaisti su lėlėmis. Vieną tikrai padovanosiu, nes vyras ir moteris sėdintys priešais man jų pridovanos krūvas.
-         Kaip tu jautiesi, - maloniu balsu atsisukusi į mane paklausė Irena.
-         Laiminga, - manyčiau ji pastebėjo mano veidą puošiančią šypseną.
Moteris taip pat nusišypsojo ir nusisuko. Prie vairo sėdintis vyras visą kelią iki sostinės išliko tylus. Grožėjausi gamta, kokios iki šiol nebuvai mačius. Miškai, miestai buvo nuostabu savo akimis matyti tai, ką iki šiol regėjau tik knygose. Vilnius pasirodė labai didelis ir painus miestas. Galiausiai automobilis pasuko į akmenimis grįstą gatvelę.
-         Čia tavo naujieji namai. Tikiuos neišsigąsi, pastatas senas, bet prestižinėje Vilniaus miesto dalyje. – Automobilis sustojo prie metalinių vartų, vyras spustelėjo pultą ir vartai pradėjo vertis. -  Manyčiau tau patiks. Tavo kambarys į kiemo pusę, pradžioje gyvensi viena, o kai paaugs Benas, galėsite dviese gyvent.
-         Ko tu čia gąsdini mergaitę. Erika, gal nori ledų? - Moteris nutraukė vyro monologą, kurio metu man įstrigo tik viena detalė. Benas, jie turi berniuką.
-         Noriu, o kiek metų Benui?
-         Jam penki mėnesiai, jis šaunus pamatysi. Tikimės Jūs būsite geriausi draugai. Šok iš mašinos ir einam ledų, tuo pačiu parodysiu tau, kokioje nuostabioje vietoje gyvensi. – Moteris atidarė man duris ir atsegė automobilinės kėdutės diržą. Būčiau ir pati atsegus, bet visi bandymai buvo bevaisiai.
Šaltas oras mus pasitiko ir naujajame mieste. Moteris pasiėmė didelį fotoaparatą ir pradėjo be perstojo mane fotografuoti. Prašė, kad sukčiaus, kad plaukus į orą mėtyčiau. Nesakyčiau kad man nepatiko, bet buvo truputį keista, tokio dėmesio tikrai nesitikėjau. Vienu momentu net pagalvojau, kad nuo šiol būsiu gera mergaitė. Ir tikrai patikėjau, kad mano svajonė išsipildė.
Tomas, mano naujas tėtis visą laiką sekė iš paskos. Kitaip nei pas Ireną šypsenos jo veide nemačiau, o ir telefoną nuleisdavo nuo ausies tik retkarčiais. Bet tai netrukdė man džiaugtis šia akimirka.
Parduotuvėlėje už kampo Irena leido pasirinkti bet kurį ledą.
-         Teta, o galima lėlę?, - ilgai kaupias šiam klausimui, nes nežinojau kaip į ją kreiptis. Norėjau sakyti mama, bet neišdrįsau.  
-         Fainuole tu mano, namie aš tau paruošusi siurprizą. Šioje parduotuvėje nėra tokių lėlių, kokių tu verta. Perbraukė ranka man per plaukus.
Einant atgal prie namo mane pradėjo krėsti šiurpulys, tik ne iš baimės, o iš smalsumo. Koks tas mano naujasis brolis ir apie kokį siurprizą kalbėjo naujoji mama. Butas kuriame dabar gyvensiu pasirodo trečiame pastato aukšte, pastato laiptinė suremontuota, tamsios jos sienos ryškiai apšviestos, bet tai mažiausiai mane jaudino.
-         Tadam. Štai mes ir namie. – pradaręs duris sušuko Tomas ir tik dabar pamačiau jo žavią šypseną su duobutėmis skruostuose.
-         O kur Benas?
-         Jis su močiute, neužilgo grįš namo.
-         Tai ir močiute čia gyvena? – pagalvojau, kad aš net nesu matęs savo tikrųjų močiučių. Na gal ir mačiau bet neatsimenu. Mano mama turėjo didesnių rūpesčių. Kaip prisigerti ir kaip kokį vyrą atsitempti į namus.
-         Ne, mama, ai, močiutė gyvena netoliese. – šiek tiek sutrikęs vėl nusišypsojo Tomas, o Irena pradėjo kvatoti.
-         Ateik Erika, čia bus tavo kambarys. – praverdama duris mostelėjo ranka Irena.
Aiktelėjau, tiesa pasakius tikėjau visiškai kitokio vaizdo. Kambarys buvo mažutis, lova, spinta, stalas. Ant lovos gulėjo trys lėlės. Taip jos buvo gražios, bet kambarys mažas, sienos išdažytos melsvais dažais ir užuolaidos tamsios.
-         Oho kokios lėlės. – šiek tiek nusivylusi paėmiau vieną iš jų, ant jos buvo parašyta „Kamila“.
-         Kažkodėl negirdžiu tavo balse džiaugsmo? – pritūpė Irena prie manęs.
-         Ne, ne viskas gerai lėlės gražios, aš jas mylėsiu.
Pastebėjau, kaip jie susižvalgė. Tomas apsisuko ir nuėjo į kitą kambarį.
-         Tu turbūt alkana.  
Ir kaip tik tuo metu suskambo durų skambutis. Į kambarį įėjo skrybėle pasipuošusi ponia.
-         Tomai, tavo vaiką palikau apačioje, aš nepajėgi užnešti to vežimo į trečią aukštą.
-         Tuoj mama parnešiu. – ir išlėkė pro duris jų neuždaręs.
-         Kiek kartų tau sakiau, kad pas mus name yra užtektinai vietos jums trims.
-         Mama Aldona gal galime apie tai dabar nekalbėti.
-         Irena su tavimi niekas nekalba, aš pavargau, padaryk man kavos. – ir numetusi paltą ant batų dėžės pasislėpė kitame kambaryje. Iškišusi galvą pro duris pastebėjau, kad naujosios mamos rankos nusviro. Nemačiau veido bet įtariau, kad jos akyse pasirodė ašaros. Tiesa pasakius man ta ponia dar labiau nepatiko nei mano naujasis kambarys. Galbūt mano kambarys ir nėra toks blogas.
-         Teta Irena ar galiu jums padėti?
-         Ne mažute, tu pasėdėk kol kas savo kambaryje, pažaisk su lėlėmis. Mes neužilgo pas tave ateisim ir pakalbėsime apie viską. – drebančiu balsu su ašaromis akyse į man pažvelgė visai kitokia Irena. Iš koridoriaus atsklido verkiančio vaiko balsas.
Sėdėjau užsidarius savo kambaryje ir nežinojau ką daryti, nes Tomas garsiai pyko ant mamos, kad ši paliko vaiką apačioje vieną ir verkiantį. O ponia Aldona pyko ant Irenos, kad ši užkrovė visą vaiko priežiūros vargą jai ant pečių. Ir dar išgirdau, kad ji turėjo vargo tik tam, kad mano naujieji tėvai galėtų pasiimti purviną valkatą iš kanalizacijos. Iš karo supratau kaip nekęsiu aš tos ponios Aldonos.
Trinktelėjo durys, šurmulys kambariuose nutilo. Netgi Benas nustojo rėkęs. Ramybė apėmė ir mane kai sėdėdama ant palangės apsikabinusi Kamilą pastebėjau kieme žaidžiančias tris mano amžiaus mergaites. Jos linksmai šokinėjo per ištemtą gumą. Norėčiau su jomis pažaisti, aš gi šokinėjimo per gumą ekspertė.  
-         Į ką taip žiūri? – jau linksmu balsu į mane kreipėsi mama.
-         Oi, nepastebėjau jūsų. – net susigėdau, nes iš tiesų negirdėjau kaip atsidarė durys.
-         Nieko tokio, mano mergaite. – moters veidą papuošė plati šypsena.
-         Aš į kieme žaidžiančias mergaites žiūrėjau. Aš ir norėčiau pašokinėti per gumą, man tai labai patinka.
-         Šaunu, kurią dieną eisime ir susipažinsime su kiemo mergaitėmis. O dabar eime valgyti, pašildžiau tau maisto. Tik tyliai, nes Benas pavalgė ir dabar miega.
-         O kur Tomas? – eidama į virtuvę niekur jo nemačiau.
-         Jis išėjo palydėti močiutę namo.
-         Ji bloga.
-         Nekalbėk taip. Tiesa ji sunkus žmogus, bet ji nėra bloga. – ranka perbraukė man per plaukus.
Maistas man patiko ir berniukas gulintis vežime man patiko. Tomas ilgai neužtruko, grįžęs jis taip pat atėjo valgyti. Visi tylėjom, mačiau, kad Irena nežiūri į Tomą, o tik švelniai klosto berniuką.
-         Atsiprašau Irena už mamą, ji nelinkėjo niekam blogo.
-         Žinau, aš nebepykstu. – nubraukė dar vieną ašarą mama. Tomas atsistojo ir priėjęs prie jos švelniai apkabino.
-         Aš žinau kaip tau sunku dabar, aš stengiuosi kiek galiu.
-         Žinau. - toliau verkė Irena.
Aš nesitikėjau, kad laimingiausia mano gyvenime diena bus tokia sudėtinga. Žiūrėjau į juos ir pavydėjau. Pavydėjau pati sau, nes tikėjau, kad mane šie nuostabūs žmonės mylės. Pajutau, kad pradedu po truputį juos įsimylėti.