naktinis

Neleidi miegot, vis įkiši žodį į lūpas
Ir lupasi žvaigždės
Iš švytinčio plastiko
Krisdamos šliūžę palieka

Sergu laukimu, ta ramybė –
Tik išorės sluoksnis.

Iššaudėm paukščius ir parkas nutilo
Jokio šnarėjimo medžiuos
Tik vėjo sujudintos šakos vis trinas
Rankas sakytumei šildos.

Plunksnomis laužą kūrensim
Jų akys man bus kaip karoliai –
Už viską labiau man patinka
Tas žvilgsnis toks paukštiškai juodas.

Ši naktis niekada nesibaigia, ištysta
Dienomis girdi, kaip kvėpuoja
Į nugarą, laukia. Šalna lyg daužytum
Taures ir vis tryptum jas kojom.