„I-dose“ (1 dalis)

Žinojau, kad kažkas mane seka. Slenka kaip šešėlis dangstydamas veidą vos man pasukus galvą atgal, žvelgdamas į mano nugarą ir stengdamasis nepamesti iš akių melsvu švarkeliu apsirengusios būtybės, kuri šioje karščiu alsuojančioje gatvėje atrodė lyg ne savo aplinkoje. Saulė spigino į mano akis net per veidrodinius akinius, o prie to aš nebuvau pratusi, nes dažniausiai lindėdavau tamsiuose rūsiuose. Žmonių gatvėje buvo tiek daug, kad sunkiai sekėsi susigaudyti kurioje gatvės pusėje esu, aukšti gelsvi pastatai dar labiau užgožė erdvę, kurios trūkumas jau kone dusino. Įsukau į siaurą gatvelę ir apsidžiaugiau, kad pastatai užstojo saulę, tačiau žmonių tik padaugėjo...
„Ir kaip tie ispanai sugeba laviruoti tokiose miniose, kai tuo tarpu aš vis trankausi atsiprašinėdama... “ – pagalvojau papurtydama galvą ir atsiprašydama dar kelių žmonių, kuriuos kliudžiau. Švarkelis nuo karščio ir prakaito pradėjo lipti prie odos, o smulkūs lašeliai riedėdami nuo kaktos trukdė aiškiai matyti priešais esantį vaizdą. Suvokiau, kad man reikia skubėti. Žinojau, kad mane persekiojantis žmogus pradeda artėti ir tas žinojimas mane erzino bei trikdė.
Visada žinodavau viską, kas atsitiks vienu žingsniu į priekį. Tai buvo pats tikriausias prakeiksmas, nors mama, amžiną jai atilsį, vadino tai išskirtinumu, kartais net „dievų dovana“. Dabar ji man pravertė, juk galėjau jausti kiek atsilieka ir kiek priartėjo mano „seklys“. O, kad būčiau niekada nesužinojus to kvailo projekto...
Mintys akimirksniu nusikėlė į tas dienas, kai dirbau sekretore mokslininkų – technologų firmoje. Labiausiai įstrigo tik trys dalykai – toks sterilus kabinetas, jog būdavo baisu ką nors padėti ne vietoje. Jame praleisdavau apytiksliai aštuonias valandas kiekvieną diena, taip pat įsiminė tai, kaip manim žavėjosi direktorius, nes sugebėjau „atspėti“ ne tik jo norus, bet ir konkurentų veiksmus. Ir pats paskutinis dalykas, kuris sugriovė mano kruopščiai kurtą pasaulį tai tas nelemtas vakaras.
Pamenu pasilikau ilgiau po darbo norėdama pertvarkyti dokumentus skirtus ekologijos ir gamtosaugos gynimui. Atsistojau ir apžvelgiau baltas lyg beprotnamyje sienas ant kurių nebuvo jokio paveikslo, o ant gretimų spintelių nestovėjo nei viena gėlė. Šlykščiai sterilu, tačiau tikėjausi, kad kažkada bus galimybė visą tai pakeisti. Pradėjau eiti link direktoriaus kabineto ir jau prie pat durų pajutau tą nemalonų žinojimo jausmą. Nejučia palinkau į priekį ir priglaudus vieną ausį prie durų sustingau.
-<... > reikia paskleisti visą tai internetu. – pasiūlė kažkoks balsas.
-Taip idėja gera, pavadinsime programą „I-doser“, tegul visi siunčiasi kaip smegenų stimuliatorių, juk šalutinis veiksnys toks ir yra? – atpažinau sodrų direktoriaus balsą, kuris labai netiko jo „mafijos barono įvaizdžiui“.
-Būtent taip, jis garsu stimuliuoja smegenis, kad jos atkurtų narkotikų teikiamas haliucinacijas ir dar kelias dešimtis jausmų. – atsiliepė dar kitas balsas.
-Mums belieka į garsus pridėti tam tikrą žinutę siunčiamą smegenims... – mąsliai nutęsė direktoriaus balsas.
Tada aš sužinojau apie programą pavadinimų „I-doser“, kuri buvos skirta ne tik plėsti tam tikrų gaminių pardavimus, bet ir skatinti atlikti dirbtinę gyvybės ir mirties atranką paremtą žudymais. Man užteko savaitės sužinoti visą informaciją iš archyvų. Tada tiesiog atėjau į darbą naktį ir padegiau dokumentų sandėlį. Viskas turėjo tuo pasibaigti, bet mane pamatė žmogus, kurio tame pastate neturėjo būti. Jo žydros akys atspindinčios liepsną į mane žiūrėjo atšiauriai. Vyras nemėgino manęs vytis, bet jo veidas pamatytas bėgant tolyn įstrigo amžiams.
Nuvijau prisiminimus tolyn stengdamasi pamiršti paskutinę akimirką. Staiga apsisukau ant kulno ir pradėjau eiti atgal dairydamasi. Keli ispanai paklausė ar nereikia man pagalbos, tačiau aš tik papurčiau galvą, o dėkodama už pasiūlymą. Apžvelgiau geltonus namus stebėdamasi jų kitoniškumu, o širdį suspaudė ilgesys tėvynei... ilgesys mylimai Lietuvai.
Turbūt pasirinkau teisingą kelią, nes saugiai pasiekiau savo laikiną butą. Ryt vėl išvykstu. Net šioje didelėje valstybėje nebe saugu. Didžiausia problema lieka pinigai, jų užteks lėktuvo bilietui į vieną pusę. Kur vykti? Kur ieškoti pagalbos, prieglobsčio ir sąjungininkų?
_________________________________________________



Jūsų pasiūlymu stengiuosi parašyti trumputę istoriją. Čia tik menkutė dalis, kad sulaukčiau kritikos dėl klaidų. Būkit švelnūs (prašau) aš tik mokaus dar kol kas:)