Upė

Mane paleido.
Badės akmenukai,
o būt basa labiau
nebegalėjau
Prašovė skruostus
vėjo šautuviukais,
delnu į delną
į upelį įmerkė
Ir aš, lėtai klausydama,
Klaupiaus (plaukiau) prieš rūką
(ten viskas buvo ryškiai balta),
ir kartais suvokiau save mažiuką
žaislų dėžėj pamirštą ir užkaltą

O kiek vinių šalia manęs pažiro,
karai pro šalį plaukė, kažkas sveikinos
ir tyčiojos iš mano vaiko žilo
kuris paskendo ir nustojo mane garbinęs
---

Labai ilgai ir tyliai ėjo laikas,
kad neprižadintų manęs prieš pačią mirtį
Net sapnas ėmė baigtis, skaudžiai laikęs---
Tiktai prie laivo liko prisiirti