toks gyvenimas

Gyvenime yra akimirkų, kai nori mirti. Tu numiršti ir vėl atsikeli. Tada vėl numiršti ir vėl atsikeli. Vėl numiršti ir atsikeli... Galiausiai tu tikrai nori mirti. Tu numiršti. Bet ir vėl atsikeli. Tu beprotiškai nori pagaliau numirti. Bet gyvenimas tęsiasi toliau. Be tavęs ar su tavimi. Ir tu tik akimirkai numiršti ir tada vėl atsikeli. Supranti? Gyvenimo ratas. Miršti, gimsti. O čia tu esi niekas. Tesugebi mirti ir vėl atsikelti. Toks gyvenimas.
Tu žaidi su savo plaukais, kuteni juos, švelniai glostai pirštų galiukais, savaitgaliais palepini saulės atokaitoje, kiekvieną vakarą su jais kalbiesi, šnibždi jiems gundančius šampūnų pavadinimus,  kol vieną dieną netikėtai nusiskuti plikai. Nepaaiškinusi kodėl. Bet aiškinti ir nereikia, diagnozė pasako viską.  Toks gyvenimas.
Rytoj man turėtų paskambinti iš modelių agentūros. Dieve, kokia aš laiminga. Ačiū tau. Vakar buvau pasimatyme su nuostabiu vaikinu. Manau jam patikau. Tikrai. O kaip gi? Juk aš labai graži. Ypatingai. Uždirbu milijonus kas savaitę (jau net nebeskaičiuoju). Kaip noriu valgyti, suvalgyčiau bet ką, bet dar reikia palaukti kol pasirašysiu tą kontraktą tada galėsiu į dieną suvalgyti ne vieną, o jau du obuolius. Na bent jau vieną su puse tai tikrai. Gal kas turite ugnies? Ačiū. Ahhhh. Rūkymas nėra nesveika, tai yra gyvybiškai svarbu. Kur mano chanel? Prieš savaitę, jei gerai atsimenu, buvau nunešusi ją į valyklą ir jos man dar niekas negrąžino. Prakeikti kvailiai. Man reikia tos suknelės šiam vakarui. Nejau man teks eiti ją pačiai pasiimti? Tiek to. Sprakt. Step step step. Trinkt. Step step. DŽYRGŽT. Vairuotojas greitai stabdė. Žmonės sutrikę šaukė aplinkui. Ar ji sveika??   Kaip ji?! Padėkite jai. Man atrodo ji negyva?!? Toks gyvenimas.
Prie lango stovėjo jaunas vyras. Gal trisdešimties su puse. Jis buvo suglebęs, rankose netvirtai laikė vyno butelį, kuris buvo beveik tuščias. Vyras atrodė kažkuom labai nusivylęs. Langas buvo neuždarytas ir šiek tiek praviras. Blausioje, gęstančių žvakių šviesoje, ant sienos keistai aiškiai matėsi paveikslas, vaizduojantis juodą varną, raudoname fone. Viduryje kambario stovėjo neplautomis lėkštėmis nukrautas stalas. Ant grindų, šalia lango, mėtėsi auksinis žiedas.   Vyras tuščiu žvilgsniu stebeilijo tamsų nakties skliautą tarsi laukdamas kokio ženklo. Ryškiai švietė baltas apvalus mėnulis,  bet jis buvo taip toli nuo šio kambario. Langas prasivėrė plačiau, dar visai naujos šlepetės peržengė lango rėmą, tarsi juoda katė durų slenkstį. Ir štai tos šlepetės tapo jau nebereikalingomis. Toks gyvenimas.