Tai, ką kalba mintys...

Tai dialogas, iš kurio negalėjau išmesti žodžių.


Vaikinas: Pažvelk pro langą. Ar matai tai, ką aš matau. Tai naktis. Tokia paprasta ir tokia stebuklinga. Nors žodžiai šie tokie banalūs. Bet stebėti tą tamsą. Panirti joje. Ir vėl iškilti kaip tūkstančiai aušrų. Kaip tūkstančiai žvaigždžių. Ir tik pasakyti, kad gyvenu. Ne, tai būtų melas. Naktis tai sielos veidrodis. Vėjas apglobiantis mano mintis. Ir aš einu išmindžiotu takeliu. O lietus pavertęs jį purvynu. Ir klimpsta mano basos kojos į jį. Bet kaip gera jausti po kojomis žemę. Kurią kažkada trypė mažo vaiko kojytės. Prisiminti, tą pirmą ir juokingą, paauglystės meilę. Ir išvysti dabartį: tamsią naktį. Žodžius kuriuos kažkada prisiekei prie tos liepos. Kad gyvenime pasieksi visko ko trokšta tavo trapi siela.
Naktis.
Ji tokia pat kaip ir prieš daug, daug dienų. Daug metų. Tokia, kokią aš ją turėjau ir turiu dabar. Kai kas niekada nepasikeis...
Nusišypsojau sau...
Mergina: Viskas kaip gyvenime. Bet kodėl visi su kaukėm?
Vaikinas: Nežinau...
Mergina: Kodėl niekam nereikia  romantikos? Kodėl visi tokie žiaurūs?
Vaikinas: Tiesiog visiems geriau būt tokiems. Man reikia romantikos. Man reikia nakties... Reikia mėnesienos... Lietaus... Žvaigždžių... Kaspinais žydinčių sodų.
Mergina: Man irgi... Bet  kai kam aš atrodau išprotėjus. Atseit... vaidinu...
Vaikinas tiesiog šypsosi...
Mergina: Kai kam to nereikia. O gal jau neatsimena kas tai? Tai einam į mišką kartu gyvent? – Jos veidą nuskaidrina šypsena.
Vaikinas: O kai kam to reikia... Einam geriau pasėdėti ant pasaulio krašto. Kur ištiesus ranką galima paliesti baltus debesų patalus. Kur mintis galingesnė nei kūnas. Ir jei mes norėsime skristi pakilsime skrydžiui.
Mergina: Su tavim eičiau...
Vaikinas: Tad imk ranką ir eime...
Mergina: O jeigu nenorėsiu paleist?
Vaikinas: Tiesiog laikyk mano ranką. Tiesiog jausk tai ką jaučia paprasta širdis prie kiekvieno jos dūžio. Tiesiog atrask sparnus kuriuos suteikia draugai. Kuriais gali nuskristi į tolimas žvaigždes...

Mergina nusišypsojo dar kartą...



Ačiū pažįstamai, su kuria visada malonu pašnekėti...