Kruvinos Žvaigždės - 1.1. Alex

Gyventi tokiame mieste, kokiame tenko man, kur gyvena daugiau nei du šimtai tūkstančių žmonių, veiksmas tiesiog verda, tačiau aš nebūčiau aš, jei nesugebėčiau bent trumpam nuo visko atsiriboti ir pasilinksminti tik man vienai priimtinu būdu. Kartais tai būna sėdėjimas kapinėse ar žolytės rūkymas su draugais ant namo stogo, kitais atvejais, kaip kad ir šis, imuosi drastiškesnių veiksmų... Lažybos. Štai kam jaučiu stiprią aistrą ir nėra buvę atvejo, kada ištarčiau „ne“ šiam azartiškui žaidimui. Būtent dėl to nesusilaikymo ir šią vėsia pavasario pabaigos nakti žingsniavau tik žibintų gelsva šviesa apšviestu šaligatviu ant vieno peties užsikabinusi sunkią kuprinę, tamsius plaukus paslėpusi po sportine kepuraite ir ant viršaus dar užsimaukšlinus džemperio gobtuvą. Ir viskas tik atsargumo dėlei. Juk ne kasdien eini padegti namo, net jei jis ir apleistas...
  Pasitaisiusi kuprinės petnešą, kad nesmuktu nuo peties, įsukau į nuošalę gatvelę, kuri skendėjo kone aklinoje tamsoje ir kur negalėjau matyti nieko toliau nei metro atstumu, bet dėl to problemų nekilo. Tai vienas iš pliusų, kuriuos gauni kai pastoviai trainiojiesi nuošaliuose, žmonių nemėgiamuose vietoje kaip ši, mat galiausiai tu jas pradedi pažinti taip gerai, kad ir nieko nematydama praeini lengvai lyg būtu diena.... Padariusi dar vieną posūkį pagaliau įžengiau į jau seniai niekeno netvarkomą kiemą, kur visų žolių, krūmų ir šiukšlių apsuptyje stovėjo jau ne vieną dešimtį menantis dviaukštis medinis namas. Jis nebuvo labai gražus ar kažkuo kitu įspūdingas, tačiau valkatos ir narkomanai mėgdavo čia leisti laiką šaltomis žiemos naktimis, bet pavasari jie gebėjo susirasti ir geresnių vietų nakvynei, tad name nieko nebūdavo. Būtent todėl tai buvo idealiausias metas lažybų laimėjimui prieš Metį, vaikiną iš mano mokyklos su kuriuo dažnai leisdavome laiką drauge. Priėjusi arčiau namo numečiau kuprinę ant žemės, o kartu su ja ir džemperį su kepuraitę. Likusi apsirengusi tik džinsais ir vėjyje plėvesuojančia palaidine ant petnešėliu iš džinsų kišenės išsitraukiau nedidelį muzikos grotuvą ir įsikišusi ausines į ausis įsijungiau Keshos dainą blow.
  Ritmingai judėdama į muzikos taktą iš kuprinės išsitraukiau keturis butelius degaus skysčio ir lengvai pasiėmus juos visus vienu kartu, nužingsniavau namo link, koja pravėrusi jau seniai nerakinamas duris įžengiau vidun. Name kaip ir lauke vyravo tamsa, tik vietomis krito šviesos šuorai pro plyšius tarp lentų, kuriomis buvo užkalti sutriušę langai, tačiau tai nei kiek negelbėjo, bet nekvaršinau sau galvos. Lėtai, neskubėdama vieną po kito išlaisčiau visų butelių turinius ir nusivyliau, nes skysčio vos užteko pirmam aukštui, o antrasis liko nepaliestas. Vildamasi, jog mano planas nesužlugs numečiau butelius kur papuola ir iš galinės džinsų kišenės išsitraukiau masyvų žiebtuvėlį, kuri būdama dar keturiolikos įsigijau blusų turguje.
  -O gal nereikia? – tyliai paklausiau pati savęs apnikus mažai abejonei. Tai nebus pirmas kartas kai nusižengsiu įstatymams, - suradus įtikinamą atsvaros tašką pati sau linktelėjau ir užžiebiau ugnį žiebtuvėlyje. Pagraibomis ant žemės susiradau kažkokį popiergalį. Jį uždegus popierių kuri laika dar palaikiau rankoje, o kai ugnis ji jau buvo kone prarijus, numečiau ant žemės.
Vos per kelias akimirkas ugnis pasklido po degiu skysčiu aplaistytas grindis, užkopė sienomis ir liepsnos liežuviais pradėjo laižyti lubas ir išklerusius baldus. Trumpam pasimetusi dėl tokio staigaus ugnies išplitimo bukai įsispoksojau į griūvančius senus baldus, stebėjausi kaip tiek metų istorijos menantys daiktai nyko tiesiog mano akyse. Ir, nors ir nenoromis, bet pasąmonėje vis tiek iškilo šeimos sėdinčios prie nediduko židinio vaizdas. Įsivaizdavau tėvą sėdinti ant masyvaus fotelio, šalia jo įsitaisiusią besišypsančią motiną ir du dvynius berniukus prie jų kojų besipešančius dėl mašinėlės, viskas atrodė taip tikra, kad net darėsi baisu. Pati nesuprasdama kodėl ištiesiau ranką į juos, norėjau sušukti, kad jie privalo bėgti, nes namas dega. Tačiau aštriam dūmų kvapui pradėjus dirginti mano kvėpavimo takus ir nemaloniai užsikosėjus suvokiau, jog tai tebuvo mano šeliojančios vaizduotės padariniai ir jei pati greit iš ten nespruksiu, galiu iškept kaip zefyriukas ant iškylautojų laužo. Tačiau vos pasisukau bėgti išėjimo link, užkliuvau už kieto daikto besimėtančio ant grindų ir pargriuvau skaudžiai susitrenkdama galvą į žemę. Sunkiai, kone skausmingai šnopuodama pabandžiau stotis, bet vaizdas sukosi taip greitai ir aš niekaip nesugebėjau jo sustabdyti. Sienos, lubos, ugnis viskas didžiuliu greičiu suko ratus apie mane it išbadėję vanagai besikėsinantys nukąsti man galvą. Tačiau man jau bepradedant maldaut Dievo malonės vaizdas pradėjo stabilizuotis, pykinimas atslūgo ir nors, ir sunkiai, bet pajėgiau atsistoti. Ranka prsisidengusi burną ir nosį nuo dūmų nusvyravau išėjimo, man jau bežengiant pro duris staiga pasigirdo garsus trakštelėjimas ir iš viršaus tiesiai priešais mane nukrito didžiulė liepsnojanti sija, kuri užstojo man išėjimą.
  -Velnias! – garsiai nusikeikiau ir skaudžiai užsikosėjau. Dūmai skausmingai veržėsė į mane per nosį ir per burną, o patekę į vidų negailestingai nuodijo organus ir aš niekaip negalėjau nustoti kosėti. Galiausiai kiek aprimus apsidairiau ir nustėrau. Viską jau buvo apėmusios liepsnos, nežmoniškas karštis degino mano odą, o nuo šlykščių dūmų patekusiu į organizmą temo sąmonė.
Viena ranka prisidengdama kvėpavimo organus nušlubčiojau į kitą kambarį, kiek įmanydama vikriau stengiausi išvengti kelyje besipainiojančių kliūčių, bet vos pasiekus virtuvę sukniubau ant grindų. Rankomis stipriai remdamasi į grindis pradėjau kosėti it išprotėjus, oro trūko vis labiau, nebegirdėjau griūvančio namo, viskas ką gebėjau išgirsti tebuvo ausų būgnelius plėšiantis spengimas.
  Galvoje zujo milijonai minčių, nors ir nevisai suvokiau kas dedasi su mano kūnų, tačiau buvau įsitikinusi, jog supleškėsiu su visu prakeiktu statiniu. Laukiau kol prieš akis prabėgs visas gyvenimas, tačiau vietoj to, akimirkai sugrįžus sąmojingumui, išvydau juodus vyriškus batus sau prie veido.
  -Giltinė, - kone nebyliai tariau ir silpnai šyptelėjus, užsimerkiau.
  Kūną apniko lengvumo jausmas, jutau vėsius, tačiau malonius prisilietimus prie odos. Nesupratau kas tai, tačiau malonumas buvo toks stiprus, kad nesivarginau domėtis kas dedasi. Pramerkusi akis išvydau savo pačios mintis zujančias virš manęs, ištiesiau ranką į jas ir mano pirštai paniro į juodą vandenį, staiga viskas aptemo, o kai vėl atsirado šviesa, stovėjau keistoje oloje. Ant sienų šoko baltais dažais nupiešti žmogeliukai, o jų rato viduryje liepsnojo baltas laužas. Nusišypsojau kai vienas žmogiukas pamojo man, ištiesusi ranką paliečiau jį pirštų galiukais ir... Ir jis man įkando. Nustėrusi pradėjau trauktis atatupsta, tačiau kažkas kieto pasimaišė po kojomis ir aš pargriuvau, o griūdama susitrenkdama galvą į akmeninį paviršių. Aštrus skausmas iškart sukaustė visą kūną, ausis užgulė spengimas, užsimerkiau tikėdamasi, kad tai padės... Ir padėjo...
  Atsimerkusi pirmiausia išvydau giedrą žvaigždėtą dangų, pajutau vėsius rasos lašelius gulančius ant mano odos ir gilų ritmingą kvėpavimą netoli manęs. Visa sustingau pajutus kažką esant visai šalia, iš sunkaus šnopavimo supratau, kad tai vyras, bet užuodusi kartų dūmų kvapą susiraukiau. Prieš akis kaip mat iškilo gaisro vaizdas: griūvantis namas, karšta negailestinga liepsna niokojanti viską savo kelyję ir siaubingas, dusinantis oro trūkumas. Akimirkai vėl pasijaučiau tarsi gulėdama ant degančio namo grindų, bet greit sugrįžau į realybę ir dar labiau nustebau...
  Staigiu judesiu atsisėdau ir pradėjau dairytis it pamišėlė, tamsa, iš visų pusiu mane ir mano kompanioną supo tamsa, tik vienišas žibintas blausiai nušvietė žolę, ant kurios mes sėdėjome. Nejau jis mane išgelbėjo? Kodėl? Kaip? Kas jis? Gal aš miriau ir patekau į pragarą už visas savo nedorybes? – vidinis balsas paniškai klykė mano galvoje, nesugebėjau sau atsakyti nei į vieną klausimą, o nepažįstamojo klausti nedrįsau. Tik sėdėjau puse kūno pasisukusi į šalimais sėdinti susikūprinusį vyriškį ir laukiau kas bus. Minutė... Dvi... Trys... Nieko. Jis ir toliau sėdėjo kaip sėdėjęs, atrodė, kad greta sėdi tik kūnas, o siela sklando kažkur toli už tamsaus horizonto, vienintelis refleksiškas rankos judesys pridedantis ir atitraukiantis smilkstančią cigaretę nuo tų raudonų lūpų, rodė, kad tai tikras vyras, o ne statula.
  -Ar... – bandžiau paklausti ar tai jis išgelbėjo mane iš gaisro, tačiau išvargintas balsas bejėgiškai užlūžo po pirmo žodžio ir likau nieko nepešus. Godžiai traukdama į save orą ir išsigandusi it mažas kiškutis, stebėjau kaip lėtai pasisuka nepažįstamojo galva ir pora tamsių akių abejingai pažvelgė į mane. Pati nesupratau kodėl sudrebėjau, jaučiau sutrikusi, tačiau kartu likau ir sužavėta dėl vyro, kuris pasirodė esąs dar tik vaikinas, veido bruožų. Tvirta žandikaulio linija, kiek išsišokę skruostikauliai, užburiančios gilios akys, žaviai pražiotos raudonos lūpos, viską išsaugojau galvoje, tarsi bijodama, kad matau jį paskutini karta. Ką žinojau esant tiesai.
  -Kaip jautiesi? – sodrus ir tvirtas balsas nuskambėjo beprotiškai viliojančiai nakties tamsoje. Ar jis tai daro specialiai? O gal jam taip išeina savaime? Gal jis nori mane nuskriausti? - klausimai ir toliau man nedavė ramybės, bandžiau juos nuslopinti, nuraminti smarkiai beplakančią širdį, bet kuo labiau stengiausi, tuo labiau situacija blogėjo.
  -Aš.. – pražiojau išdžiuvusias lūpas norėdama atsakyti, tačiau nors ir kalbėti galėjau jau lengviau, bet atsakymo į šį paprastą klausimą nežinojau. Pasimetusi visame kame pasukau galvą ir įsispoksojau į violetinę juostą toli toli horizonto apačioje.
  -Švinta, - pati sau sumurmėjau, net nenorėjau pagalvoti ką man padarys tėvas už tai, jog nenakvojau namuose, bet buvau tikra dėl vieno, tai bus daug geriau, negu jis sužinotu ką ir kur tuo metu veikiau. Ar tuo labiau kaip arti mirties buvau...
  -Tu savo savijautą apibūdini žodžiu švinta? – krūptelėjau kai vaikinas pašaipiai pakomentavo mano pasakymą. Nebuvau pratus, kad kas nors drįstu su manimi elgtis nepagarbiai, todėl ir šį jo pasakymą priėmiau kaip iššūkį.
  -Turi problemų? – atsisukusi į savo \'didvyrį\' piktai pažvelgiau jam į akis. Karingas charakteris sugrįžo į mano kūną tarsi po atostogų Bahamuose ir buvo pasiruošęs kibti prašalaičiui į atlapus, jei tik to prireiks.
  -Auč, - kvailai nusivaipė vaikinas ir demonstratyviai prisidėjo ranką su cigaretę prie krūtinės, - paliečiau skaudžią vietą? – jo balse, jo laikysenoje, žvilgsnyje ir lūpose, visur mačiau pašaipą. Kraujas tiesiog užvirė mano venose, rankos susispaudė į kumščius, visa širdimi troškau užtvoti jam, tačiau likau sėdėti, nors ir pati nesupratau kodėl.
  -Išgraužk, - kone suurzgiau ir akimirksniu oras prisipildė skambaus vaikino juoko, - idiotas, - burbtelėjau, bet iš dar labiau pagarsėjusio juoko supratau, jog jis išgirdo. Ignoruodama pašaipų herojaus kvatojimą pakilau nuo žemės ir pasitvarkiau suodinus drabužius.
  -Taip greit išeini? – nei kiek nesistengdamas suvaidino nusivylusį nepažįstamasis ir taip pat atsistojo. Numetęs nuorūką ant žemės įveikė mus skyrusi atstumą keliais žingsniais ir akiplėšiškai pradėjo nužiūrinėti mano veidą. – Tu keista, - galiausiai po kelių akimirkų analizės ištarė. Mano žandikaulis nusileido kone iki žemės, negalėjau savo ausimis patikėti, kad kažkas drįso mane pavadinti keista. Vieni vadindavo mane nuostabia, kiti – nepakartojama, tačiau niekas – keista.
  -Tu... Tu... – sunkiai sekėsi rasti savo gausiame bjaurių žodžių žodyne tinkamą epitetą tai būtybei apibūdinti, - bjaurus padare, - spjaute išspjoviau žodžius, bet kai ruošiausi pridėti dar kelis, nutilau. Vaikino akyse įžvelgiau kažką, ko akivaizdžiai neturėjau, nes jis iš kart nusuko veidą ir tyliai sukuždėjo:
  -Net neįsivaizduoji, kokia esi teisi..
  Akimirka man jo pagailo, bet kai tose raudonuose lūpose įsirangė ciniška šypsenėlė, vėl pajutau pykčio antplūdį plūstelint visu pajėgumu.
  -Ačiū, jog išgelbėjai, tačiau tikiuosi, jog daugiau man neteks kankintis ir tave matyti, - nevengdama sarkazmo padėkojau ir apsisukusi ant kulno pradėjau tolti nuo nepažįstamojo, bet greit buvau sulaikyta grubaus prisilietimo. – Tai gal švelniau, aš mergina.
  -Tikrai? – apsimetė nustebusiu. Nesusilaikiau, užsimojusi kirtau vaikinui antausį, pliaukštelėjimo garsas aidu pasklido aplink mus, pulsuojantis skausmas pasklido po ranką, o perkreiptas jo veidas taip ir sustingo kelioms sekundėms, bet tuomet lūpas palytėjo nežymi šypsenėlė.
  -Pabūk su manim, - vos girdimai paprašė ir savo tamsiomis akimis, kuriose galėjau įžvelgti vienatvės sukeltą skausmą, pažvelgė į manąsias. Taip troškau pasiusti jį toli toli, kūnas net drebėjo iš susijaudinimo, o noras dar karta užvožti tam nenaudėliui dusino. Tačiau nusižengdama savo politikai ir visiems instinktams, tiesiog linktelėjau, virpančiais pirštais įsikabinau į vaikino odinės striukės rankovę ir nusekiau paskui artimiausio medžio link. Kai tuo tarpu galvoje skambėjo tik viena: „kaip aš to gailėsiuos! “
***
Mano skyrius...