Pažadas

Vyriškio pirštai greitai lakstė klaviatūros klavišais. Pašaliniam stebėtojui eilutės, bėgančios monitoriuje, turbūt, nebūtų sakiusios nieko. Programuotojas būtų įžvelgęs, kad ką tik sukurtas paprogramės kodas per dvi sekundes nuo kažkokio atskaitos taško turėjo maksimaliu režimu įjungti agregato turbinas. Atlikęs užduotį, kodas turėjo susinaikinti,  nepalikdamas lengvai aptinkamų pėdsakų apie buvusį egzistavimą...
Vyriškis dar kiek laiko paspragsėjo klavišais, su kompiliatoriumi patikrino ar paprogramė veiks ir, įsitikinęs tuo, patrynė rankomis. Tada ėmėsi programuoti koordinačių tam tikrame laiko intervale perdavimo į valdymo pultą blokavimą bei maršruto, skrendant autopiloto režimu, parinkimą. Po valandos, kai visos užduotys buvo atliktos, vyras su palengvėjimu atsiduso ir atsilošė krėsle. Dalis darbo atlikta...

Domas Stonys galvojo apie tai, kas jo laukia už šį poelgį. Žinoma, jo niekas nepaglostys. Tai aišku. Nustatyta tvarka reikalavo, kad prieš išbandant naują metodą su žmonėmis, pirma turi būti atlikti bandymai su gyvūnais. Taip. Domas tą puikiai žinojo. Bėda ta, kad jis nebeturėjo laiko. Gydytojų diagnozė prieš porą mėnesių buvo negailestinga – jam liko daugiausia metai. Aišku, yra tikimybė, kad įvyks stebuklas, bet Stonys stebuklais netikėjo. Jis bandė atlikinėti gydomąsias procedūras, bet pradėjo reikštis sunkios pašalinės indikacijos ir Domas suprato, kad tik veltui švaisto laiką. Koks skirtumas nuo kokios ligos numirs? Todėl likusį laiką visas pasinėrė į darbą. Pastaruosius porą mėnesių net miegodavo savo darbo kabinete, kad tik greičiau sulauktų to laiko, kai galės pamatyti projekto rezultatus. Jis norėjo įsitikinti, ar metodas veikia. Ir svarbiausia – ar teisingai veikia. Bet visa tai jis norėjo sužinoti dar būdamas gyvas...
Kai iki numatyto skrydžio liko pusvalandis, į kabinetą įėjo Edvinas. Per septynerius metus, kai kurie kosmonautikos centro pilotai buvo tapę Stoniui tarsi sūnumis, kadangi savo vaikų jis neturėjo. Edvinas buvo vienas iš jų.
Vyrai apsikabino. Po kelių sekundžių Stonys atšlijo ir paplojo Edvinui per pečius:
- Ką gi, Edvinai, sėkmingos tau kelionės. Labai norėčiau tikėti, kad kada nors dar pasimatysime.
- Žinoma, - atitarė pilotas. – aš grįšiu. Bet... jeigu kas..., na supranti, tai,... Domai, nekaltink savęs. Aš ir taip tau labai dėkingas. Už viską.
Edvinas žiūrėjo tiesiai į Domą. Nors jau buvo pripratęs prie to žvilgsnio, Stoniui vis atrodydavo, kad pilotas apčiupinėja ne tik jo išorę, bet ir vidų. Domo gerklėje pradėjo kauptis kažkoks gniutulas. Jis skubiai paspaudė Edvinui ranką ir paliepė jam eiti, o pats nuėjo prie lango, pro kurį matėsi orlaivių starto aikštelė.
Stonys matė, kaip Edvinas apsirengęs skafandru ėjo erdvėlaivio link, kaip atsisukęs paskutinį kartą jam pamojo ir įlipo į erdvėlaivį. Po minutės nuaidėjo tarsi patrankos šūvis, erdvėlaivis pakilo nuo žemės ir iš karto dingo iš akių. Veiksmas persikėlė į erdvę...

Petras jautėsi sumautai. Nedidelio ūgio, smulkutis lyg mokinukas, jis stypsojo viduryje  kabineto priešais  stalą, iš priešingos pusės apsėstą aukšto rango pareigūnų. „Kaip egzamine“, – sumurmėjo sau panosėje.
- Petrai, Edvinas buvo geras jūsų draugas, - pradėjo  komisijos pirmininkas admirolas Grybas, kosmonautikos centro vadovas. Komisija posėdžiavo jo kabinete.
- Kodėl buvo? – nesuprato pilotas.
- Mhm... E-e-e... Nekreipkite dėmesio, –  admirolas pasijuto nepatogiai. - Petrai, kaip manote, ką darytų jūsų draugas, ... e-e-e... pakliuvęs į beviltišką padėtį?
Petras nusijuokė:
- Ponas admirole, jūs nepažįstate Edvino. Jam nebūna beviltiškų padėčių.
- Deja, šiuo metu jis gali būti būtent tokioje padėtyje, - atrodė, kad admirolas jo visai nesiklausė. - Ir aš pakartosiu klausimą -  ką darytų jūsų draugas, suvokęs, kad jo padėtis tikrai beviltiška?
Petras prapliupo:
- Po velnių, ką jūs visi sau čia manote? Įsivaizduojate save pusdieviais, ar ką? O mane, turbūt, laikote pačiu dievu? Kaip aš galiu atsakyti į jūsų klausimą, jei nė velnio nežinau? Aš atsiprašau, bet arba atverčiate visas kortas, arba kapstykitės tame mėšle vieni.
Petras matė, kad majoras Kuolys, tiesioginis jo ir Edvino viršininkas, paniuro. Grybas iš pradžių irgi pyktelėjo, labiau ne iš reikalo, kiek dėl ambicijų, kad jo vadovaujamo centro pilotai taip kalba su vadais, tačiau vėliau susigriebė, kad, ko gero, pilotas teisus. Ką reiškia beviltiška situacija? Tai juk labai subjektyvu. Juk kitam beviltiška situacija - atlikti tualete didelį reikalą ir nerasti tualetinio popieriaus. Kas, kad komisija tikėjosi, jog išsisuks daug neatskleisdama tiesos - vadinasi, nepavyks... Todėl, kai Petras nuo Kuolio perkėlė žvilgsnį į Grybą, pastarojo lūpose jau žaidė sunkiai tramdomas šypsnys – tarsi tokio piloto išsišokimo iki pilnos laimės admirolui ir tetrūko. Grybas linktelėjo Stoniui, sėdinčiam stalo gale. Domas pradėjo:
- Mūsų institutas kartu su kosmonautikos centru vykdo supergreitų tarpžvaigždinių kelionių tyrimus. Ir jūsų draugas dabar tokioje kelionėje, -  vyriškis padarė pauzę.
- Na, ir...? – Petras pamanė turįs užpildyti tą pauzę.
- Aš esu šio instituto direktorius. Mano pavardė Stonys. Domas Stonys. Jūsų draugą mes praradome... bent šiam momentui.
- Gal galima išsamiau, profesoriau, - nors Stonys nepaminėjo mokslinio laipsnio, Petras jį žinojo. Tai nebuvo jokia paslaptis.
-Tai užimtų daugybę laiko, kurio mes kaip tik ir neturime.
-Tai nors esmę išdėstykite, - nepasidavė Petras.
Profesorius susimąstė. Penkiasdešimt aštuonerių metų vyras, matyt, mintijo kokia forma pateikti tas žinias, į kurias įsigilinti Petrui nebuvo jokių šansų. Po kiek laiko jo veidas nušvito:
- Ar jums girdėtas terminas – „erdvės transformacijos“?
- Na, nedaug, - Petras lyg ir susigėdo, kad jis toks neišmanėlis. – Manau, tai susiję su hipererdviniais varikliais.
- Iš dalies. Jūsų paminėti varikliai, neskaitant galimybės išvystyti iki aštuoniasdešimt procentų šviesos greičio, remiasi tik siaura transformacijų sritimi - erdvės suspaudimu išilgai skrydžio krypties. Įsivaizduokite spyruoklę. Kuo daugiau suspaudžiama spyruoklė, tuo trumpesnis kelias nuo vieno galo iki kito, jei manysime kad laivas skrenda išilgai spyruoklės jos viduje. Deja, šiandien patys galingiausi varikliai gali suspausti erdvę tik apie dešimt kartų, todėl patys galite suskaičiuoti, kad maksimalus vidutinis laivo greitis tik aštuonis kartus didesnis negu šviesos. Tokiu greičiu, pavyzdžiui, iki Centauro Proximos keliautume apie septynis mėnesius. Ar aš nenusišneku? - Stonys kryptelėjo į Grybą. Tas papurtė galvą. – Bet tai ... sraigės greitis palyginus su transformacijom.
Profesorius kalbėdamas paėmė nuo stalo popieriaus lapą, perlenkė jį du kartus pusiau, po to rašikliu pažymėjo du taškus ant skirtingų lapo kampų taip, kad suglaudus lapo dalis į krūvą, taškai būtų šalia vienas kito. Tada išlankstė lapą.
- Žiūrėkite. Mes turime du taškus, - Stonys pirštais parodė dvi pažymėtas vietas skirtinguose lapo kraštuose. Sakykime, kad jie nutolę vienas nuo kito šimto šviesmečių atstumu. Šviesa tokį kelią nukeliauja per šimtą metų. Ar viskas aišku?
Petras linktelėjo. Jis jau suprato ką pasakys Stonys.
- Su galingiausiu hipererdviniu varikliu tokį atstumą įveiktume apytiksliai per trylika metų. Bet jeigu mes transformuosime erdvę štai šitaip, - profesorius vėl sulankstė lapą pagal lenkimo linijas. - tai tokį kelią mes įveiksime per kokią valandą ar dvi...  Žinoma, mums reikės be galo daug energijos transformacijai, tačiau mes sutaupysime laiko... labai daug laiko.
- O kodėl ne vienas lenkimas? Kur čia šuo pakastas?
- O jūs greitai pagaunate esmę, - Stonys nusijuokė. - Gal nedėstysiu dabar visos transformacijų teorijos. Viskas susiję. Kompiuteris išskaičiuoja efektyviausią transformavimo mechanizmą. Efektyviausią, be abejo, energijos suvartojimo ir galimybių prasme, kadangi transformuojasi tik santykinai tuščia erdvė. Kartais tai gali būti vienas lenkimas, kartais penki, kartais susukimas cilindru. Nedarykite iš to konkrečių išvadų – jums pateikiau tik elementarų pavyzdį. Mūsų instituto mokslininkai į problemą gilinasi jau apie septynerius metus, o jūs per valandą norite sužinoti visas teorijos subtilybes.
- O kaip grįžti iš tokios kelionės? – pasmalsavo Petras
- Vėl transformavus erdvę, tik atvirkštine tvarka. Šios transformacijos valdomos galingu kompiuteriu, taigi didelių netikslumų neturėtų būti.
- Tai kas čia blogai?
- Viską padarėme, kaip čia papasakojau, bet... Edvinas negrįžo. Tuo labiau keista, kadangi, jis net išskristi iš transformuotos erdvės zonos neturėjo, o laivo turbinos eksperimento metu dirbo minimaliu režimu, - profesorius kiek padvejojo. - Mes manome, kad  vienintelė priežastis – tai panašus kažkieno analogiškas veiksmas tuo pačiu metu. Kažkas išplėšė Edviną iš transformuotos erdvės. Žinoma, tikimybė tam labai menka, tačiau kito paaiškinimo tam nerandu.
Petras bandė suprasti tai, ką išgirdo. Galop ištarė:
- Ir tai reiškia, kad dabar visiškai neaišku, kurioje Visatos vietoje jis atsidūręs?
Stonys į jį pažiūrėjo rūškana mina.
- Ne visai taip. Mes žinome jo dabartinio maršruto kryptį. Be abejo, jis skrenda toje erdvės vietoje, kur atsirasti neturėjo. Laive buvo įtaisytas galingas fotonų švyturys su greitintuvu, - profesorius pastebėjo, kaip Grybas pasimuistė kėdėje. – Pagal fotonų srautą jį ir suradome. Ir mes galime pabandyti išskaičiuoti Edvino buvimo vietą ir  permesti kuo arčiau kitą laivą. Tačiau tai užtruks. Todėl tavęs ir klausiame, ko gali imtis tavo draugas tokioje situacijoje. Nenorime pasiųsti į pagalbą laivo, kuris nurodytoje vietoje Edvino neras – jo laive buvo pakankamai priemonių greitai nukakti milijonus kilometrų. Žinoma, netransformavus erdvės, grįžti namo su tokia gelda Edvinas neturėjo jokių šansų, tačiau pasiblaškyti į šonus – galimybės neribotos.
„Ko gero, gausiu už tą geldą“ – per vėlai suprato Stonys ir paskersavo į Grybą. Tas nesureagavo. Kol kas.
Petras susimąstė. Jis suprato, kad Stoniui būtent dabar reikalinga jo pagalba, kaip ir jam bei Edvinui -  profesoriaus.
- Kitą laivą, jam gelbėti permestumėte tokiu pat būdu? – pasidomėjo Petras.
Stonys dar labiau apniuko.
- Kito būdo mes neturime, - galop išspaudė.
- Jei teisingai supratau, perkeltas laivas irgi galės surasti Edviną pagal švyturio signalą?
- Taip, jei jis nebus spėjęs kur nors nusileisti ir išjungti laivo sistemų.
- Tai ko gaištate? – Petras kiek suirzo. - Ar jau parinkote pilotą?
- Ne aš šiuos klausimus sprendžiu, - Stonio žvilgsnis nukrypo į Kuolį.
- Mano nuomone, logiškiausia būtų jūsų kandidatūra... dabar, kai viską žinote, – pratarė majoras. - Nereikėtų platinti šios informacijos.
Tada į pokalbį įsiterpė aukštas, prakaulus vyras, sėdintis šalia Stonio:
- Mes tikėjomės, kad jūs šios misijos imsitės noriai..., jei to... prireiks. Jau vien iš draugiškumo Edvinui. Ar mes klydome?
Pilotas pažvelgė į ką tik kalbėjusįjį. Tai buvo Kosmonautikos ministerijos sekretorius Varnas.
- Ne. Aš...  skrisiu... Be jokios abejonės, skrisiu.... kad ir tuoj pat, - ištarė Petras. Ir nusišypsojo.
Tarsi toks pasiskraidymas būtų tik pramoga.

Komisija, išėjus Petrui, subruzdo.
- Ką gi, kandidatą jau turime, tačiau ar mes galime sau leisti tokią prabangą, dar kartą rizikuoti pilotu ir laivu? - rūsčiai nužvelgęs profesorių Stonį, pirmas prabilo Varnas.
- Manau, kad rizika šiuo atveju minimali, kadangi laive yra hipervariklis ir, net įvykus nesėkmei, laivas galės grįžti. Tegul ir po metų,  - suraukęs kaktą išspaudė Grybas ir pažvelgė į kaimyną.
Jam iš kairės sėdėjo juodaplaukis vyras, kuris apskritai šiandien neištarė nė žodžio. Tai buvo Valstybės saugumo departamento pareigūnas - agentas Redas Takelis. Jei kas būtų klausęs jo nuomonės, tai jis mielai būtų atsisakęs dalyvauti panašiuose susibūrimuose, tačiau  tai buvo privaloma pagal komisijos reglamentą. Jis nutylėjo. Jam norėjosi, kad posėdis kuo greičiau baigtųsi ir jis galėtų išgerti įprastą penktadienio porciją alaus.
Stonys dar prieš komisiją įtarė, kad jam bus primintas jo poelgis. Jis neklydo. Varnas, įsibrovęs į kabinetą, įkyriai skaitė jam pamokslą. Kaip jis, profesorius drįsęs nepaisyti taisyklių, galų gale, JO neatsiklausti? Juk JIS, Varnas, čia svarbiausias! Pamatęs, kad Stonys visai nesiruošia atgailauti, pradėjo kelti balsą ir dar ilgai putojo.  Tiek ilgai, kad per tą laiką Domas pradėjo galvoti, kas per žmogus tas Varnas, kol, galų gale, sau padarė išvadą, kad tai save keliantis ambicingas mulkis ir tiek. Kažkoks laukinis. Tai tipas iš tų, kurie galvoja, kad, nors jo nuomonė skiriasi nuo daugumos kitų, tai vis tiek jo yra teisinga, nors tu ką. Vien todėl, kad tai JO nuomonė. Ir savo nuomonės įtvirtinimui tokie žmonės nesibodi jokių priemonių. Jei neatsiranda žmogaus, galinčio pastatyti tokius veikėjus į vietą ir  jiems visgi pavyksta prastumti savo klaidingą įsitikinimą, tai kitiems tada belieka juos tyliai ignoruoti. Bet Stonys nusprendė lengvai nepasiduoti.
- Aš paantrinsiu ponui Grybui, - prabilo Stonys. - Iš mokslininko pozicijos. Kokią išvadą mes padarysime iš eksperimento, jei nesiųsime Petro? Pavyko? Ar nepavyko? Leisime šiandien pradingti Edvinui, net nepabandydami jo išgelbėti, o po kelių mėnesių vėl grįšime prie tų pačių bandymų ir jau rizikuosime kitais pilotais? Juk visi čia esantys suprantate, kad tos kelionės mums bus reikalingos. Jei ne šiandien, tai rytoj.
- Viskas taip, tačiau mane vis tiek neramina finansinė reikalo pusė, - Varnas dar spyriojosi. – Kiek kainuoja tokia transformacija?
- Niekada neskaičiavome - nebuvo poreikio skaičiuoti. Kokia suma jūs, pone Varnai, įvertintumėte galimybę per dieną nukakti į kaimyninę galaktiką? Manau, kad apytiksliai tai galėtų kainuoti apie pusę milijono litų. Apie devyniasdešimt procentų kainos sudaro elektros energijos kaina, - stengdamasis nežiūrėti į Varną, komentavo Stonys. – Tačiau jūs žinote, kad, pradėjęs šiuos tyrimus, institutas pasistatė elektrinę vien tik savo poreikiams, išmoko didelės galios elektros srovę belaidžiu būdu perduoti į erdvę. Be abejo, mes neišsiverčiame be rėmėjų, tačiau dėl privačių asmenų galite būti ramūs – jie neprieštarautų tam. Šalies biudžetas taip pat institutą dotuoja, tačiau... jei gerbiamas sekretorius pasakys, kad mes neatidirbame už tas dotacijas... ir kad valstybė vėliau nenorės pasinaudoti šių tyrimų vaisiais... tai...
- Ne, ne, ką jūs, visai to nenorėjau pasakyti, - Varnas, sumosavęs rankomis pertraukė profesorių. Jis žinojo, kad tiek Stonys, tiek ir pats institutas turėjo didelį autoritetą. Bet dar labiau bijojo, kad nebūtų apkaltintas tuo, kad sustabdė perspektyvios teorijos patikrinimo eksperimentą. – Ką gi, pone Kuoly, jei kiti komisijos nariai neprieštarauja, liepkite Petrui ruoštis.

Panašiai kaip su Edvinu, Stonys atsisveikino ir su Petru. Po to, pro langą stebėjo, kaip vyksta pasiruošimas startui.  Antras skrydis tą pačią dieną. Profesorius pagavo save galvojant apie tai, ką gali naujos technologijos. Dar prieš trisdešimt metų tam, kad paleisti pilotuojamą erdvėlaivį, reikėjo daugelio žmonių triūso, grandiozinių paruošiamųjų darbų, raketų, kurios surydavo šimtus tonų kuro ir dėl to turėjo būti paleistos iš kosmodromų, esančių nuošaliose vietose. Taip buvo užsienyje. Lietuvoje kosmodromų nebuvo.
Šiandien, kai į kosmosą turisto statusu gali pasikelti kas tik nori, erdvėlaivio paleidimas – tarsi lėktuvo skrydis. O jei pasiteisins erdvės transformacijos, bus dar paprasčiau. Stiprus elektros jėgų laukas sukuria akiai nematomą vakuuminį cilindrą, todėl laivui kylant nereikia nugalėti oro pasipriešinimo – tik Žemės trauką. Jau kokių penkių kilometrų aukštyje transformuota erdvė gali pagriebti laivą  ir numesti jį tolyn, už atmosferos ribų. Įdomiausia, kad transformacija nugali Žemės trauką, todėl erdvėlaiviams nereikia nei kuro atsargų, nei savo energijos šaltinių eikvojimo.
Kai Petro pilotuojamas laivas pakilo, Domas nuėjo prie didžiulio monitoriaus su Paukščio tako galaktika kosmonautikos centro operatorinėje, kurį jau stebėjo Grybas ir agentas Takelis. Stonys matė, kaip monitoriuje išsipiešė  piešinys, panašus į devynių segmentų vėduoklę. Maždaug per pusvalandį ši vėduoklė iš pradžių susiglaudė, o po to vėl išsiskleidė. Po šios operacijos, judantis taškelis monitoriuje, žymintis Petro laivą, persikėlė iš kairiojo apatinio į dešinį viršutinį monitoriaus kampą. Tai reiškė, kad Petras per pusvalandį atsidūrė už  kelių šviesmečių.
Stonys lengviau atsikvėpė.
- Ką gi, pavyko. Bet aš jau turiu atsisveikinti. Šaunu, kad ėmėtės iniciatyvos aprūpinti mano laivą pažangesne technika. Kiek pamenu jame švyturio nebuvo? - Grybas paplojo profesoriui per pečius ir mirktelėjo viena akimi. - Tikiuosi greitai sulauksite gerų žinių. Ir... informuokite mane.
- Būtinai, - nedaugžodžiavo Stonys.
Pasišalinus Grybui, Redas prisigretino prie profesoriaus.
- Klausyk, Domai, ar nenueitumėm kur nors išlenkti bokalo alaus, - pakvietė. – Mane ši diena tiesiog išsunkė.
- Gerai. Visai šalia yra puikus baras, - atsiliepė Stonys ir paliepė prie monitoriaus sėdinčiam operatoriui:
- Kai laivas grįžinės atgal, informuokite mane. Bet kuriuo paros metu.
Operatorius linktelėjo.

Įsitaisę prie dviviečio staliuko pustuščiame bare, užsisakė po porą bokalų alaus ir užkandos. Po pirmųjų alaus gurkšnių Takelis prašneko:
- Klausyk, Domai. Papasakok, kas čia įvyko su tom transformacijom. Ne viską suvokiu, bet akivaizdu, kad kažkas nesiriša.
Profesoriui labiausiai nesinorėjo kad Redas, negavęs atsakymų, imtų šniukštinėti. Jei jau jam kas užkliuvo, tai nenusiramins. Dar bala žino, ką iškas bešniukštinėdamas. Kas bus tas, papasakos Redui viską, nieko neslėpdamas, nes šiandien jam iš tikro smagi nuotaika. Galų gale, negyvens likusio amžiaus tarsi strutis, įkišęs galvą į smėlį. Bet, pirma, pastatys Redą į vietą. Dėl visa ko.
- Klausyk, Redi. Nors mes draugai, tai, ką tau papasakosiu, gali tau nepatikti. Bet man vis vien. Mano amžius jau ne tas, kad kažko bijočiau, - Stonys sukikeno. - Tačiau, jei tai pasklis, tau, kaip agentui, garbės tai nepridės.
Profesorius apsidairė, ar nėra per daug arti pašalinių klausytojų ir tylesniu balsu paklausė:
- Redi, ar prisimeni 2036 - aisiais įvykį šalia Molėtų?
Takelis susiraukė, bandydamas atgaivinti atmintį.
- Prieš aštuonerius metus? Skraidančios lėkštės sudužimą? Ir to ateivio žūtį? – agentas pamatė, kad Stonys linktelėjo. - Be abejo, prisimenu. Aš juk irgi dalyvavau tyrime.
- Pamenu, kaipgi. Todėl ir sakiau, kad garbės nepridės, - Domas prisimerkė. - Ką tu šiandien žinai apie lėkštės įgulą?
- Įgulą? - Redas apstulbo. - Nuo kada, po velnių, vienas negyvas žaliaodis pilotas vadinasi įgula?
Stonys nusišypsojo, tarsi agentas būtų pasakęs kažką labai sąmojingo.
- Ne vienas, Redi. Trys, - ramiai paaiškino. Ir siurbtelėjo iš bokalo, žvelgdamas į persimainiusį Redo veidą. – O trys tai jau įgula.
Redas jau buvo bekeliąs bokalą prie lūpų, tačiau vėl nuleido.
- Kodėl, po velnių, nepranešei...
- Aš nebuvau, beje, ir dabar nesu įsitikinęs, kad mūsų valstybės pareigūnai būtų pasielgę humaniškai.
Agentas žvelgė į profesorių su pašaipa.
- Domai, sakyk, juk meluoji? Erzini mane, ar ne?
- Klausyk, nesierzink, kam aš tau turėčiau meluoti? Jie iš tikro buvo trys, - Stonys užakcentavo skaičių. - Vienas žuvo, amžiną jam atilsį, o kiti du liko gyvi ir pasišalino iš laivo dar iki atvykstant policijai. Aš juos suradau po pusmečio vaikų namuose.
Redo smegeninėje virė tikras mūšis.
- Palauk... ne taip greitai. Aš nieko nesuprantu. Ateiviai, vaikų namai ir tu. Koks čia ryšys?
- Nėra jokio ryšio, - atitarė Domas. - Į vaikų namus patekau atsitiktinai, lydėdamas pažįstamą šeimą. Štai tada aš juos ir pamačiau.
- Bet... aštuoneri metai. Kaip jų niekas nesusekė? O tu ką nors apie juos išsiaiškinai, na... organizmo struktūra ir visa kita... ar tau buvo neįdomu?
- Kaip tai neįdomu? Bet, manau, tam kosmonautikos centro diagnostikos kompiuteriui, kas pusmetį tikrinančiam pilotų sveikatos būklę, būtų buvę kur kas įdomiau, - profesorius sukrizeno. -  Visi tranzistoriai jam būtų perdegę bandant suprasti kokį organizmą jis ką tik nuskenavo. Na, bet supranti, negalėjau to leisti. Todėl pasikalbėjau su centro kompiuteristu, pažadėjau pats atlikti visą juodą darbą. Nors kiek ten to darbo – viso labo penkios kodo eilutės. Ir vietoj perdegusių tranzistorių gauname tyrimų išvadą, kurios rezultatuose -  vidutinės reikšmės iš trijų geriausių kitų pilotų tyrimų rezultatų... Paprasta, ar ne? Na, o mano asmeninis smalsumas bus patenkintas vėliau – jie paliko man siuntinį, o jame - visas žinias apie save. Juk vis tiek jų iki šiandienos nebūčiau galėjęs skelbti.
- Tai tik pakalbėjai? - suabejojo Redas.
- Taip, tik pakalbėjau... Ir jo sūnus nuo to laiko dirba mano institute operatorium, - gūžtelėjo Stonys, o Redas linktelėjo, tarsi dabar viskas atsistojo į vietas.
- Bet kaip tu komisijai paaiškinsi dar vieną nesėkmę?
- Tu nesupranti, Redi. Nebus dar vienos nesėkmės. Nėra nė vienos nesėkmės. Negi manai, kad iš tikrųjų rizikuočiau gyvybėmis, tikrai tuo neįsitikinęs? O komisijai, atėjus laikui, pasakysiu tiesą. Jie turės su tuo susitaikyti. Galų gale, atsistatydinsiu, jei jau iki to prieis.
Profesorius įsimetė burnon porą gabalėlių sūrio.
- O kaip ten su tuo fotonų greitintuvu ar švyturiu, nelabai aš susigaudau, - užklausė agentas.
Profesorius atsainiai numojo ranka.
- Nėra ten jokio švyturio ir jokio greitintuvo. Grybas visai be reikalo apsidžiaugė. Nors, manau, jis suprato, kad melavau, – pilna burna paaiškino ir užgėrė užkandą alumi. – Juk sakiau, kad Edvino laivas tikra gelda. Jis vertas to pavadinimo. Švyturys neperduotų signalo per erdvę, užbaigus transformaciją, na, bent jau tokiu greičiu, kad iš to mums būtų naudos.
Redas sumišęs žvelgė į Stonį. Kai agentas pradėjo susigaudyti kas kur, jis prapliupo tokiu nevaldomu juoku, kad užkrėtė ir profesorių.
- Ne... nu tu... ir pasakorius... Ir ką... visa. tai... tik tam, kad... apdumtum akis... Varnui? – tarp juoko priepolių išspaudė Redas.
- Kodėl tik Varnui? – Stonys surimtėjęs norėjo suokalbiškai mirktelėti, tačiau, pažvelgęs į juoko iškreiptą Redo mimiką, neišlaikė ir vėl prunkštelėjo. – Ir tau. Juk žinau, kad gali užmėtyti nepatogiais klausimais. Kai neatrodai pasimetęs... kaip dabar.
Vyrai atsipalaidavę dar ilgai krizeno. Galop surimtėjo, nusišluostė ištryškusias ašaras. Redas pratarė:
- Bet, apskritai, prarasti du kosminius laivus dėl dviejų...  ko? Ir svarbiausia - kodėl?
- Kodėl? Tada prieš septynerius metus vaikų namuose tas vyresnysis nuolat į mane spoksojo, galiausiai priėjo prie manęs, pažiūrėjo savo keistu žvilgsniu man į akis ir ištarė: „Dėde, aš labai noriu namo“. Tu net neįsivaizduoji, kaip mane tai paveikė – juk aš pats užaugęs tokiuose namuose...  – Stonys vėl nugėrė porą gurkšnių. -  O aš pamaniau, kokios problemos, paklausiu direktoriaus kur jo namai, kada nors įsisodinsiu jį į mašiną ir parvešiu. Nors parodysiu jam tuos namus. Jeigu jie tebestovi. Galų gale, jei reikės, pasiimsiu laisvadienį ir perskrosiu šalį iki Baltijos jūros. Argi gaila? Todėl ir daviau jam pažadą parvežti namo. Pažadą... kurį ištesėjau tik šiandien... Tik, va, perskrosti teko daugiau nei šalį. Kur kas daugiau...
- Na, o kuo viskas baigėsi?
- Baigėsi? Niekas dar nesibaigė, - Stonys žvilgtelėjo į laikrodį. – Nors,  gal jau ir baigėsi... Jie grįžo namo. O laivai, Redi,... jie grįš. Abu. Net ir ta gelda...  Programuotojo įgūdžiai manyje niekada nebuvo žuvę... Beje, jie tavo paslaugoms... jei kada reikės... kilniam tikslui.  Tau tikrai tą pažadu.
Ir Stonys, pro pakeltą alaus bokalą mirktelėjęs Redui, nusišypsojo.

Abu laivai nusileido toje pačioje Prokiono sistemos planetos dykynėje,  netoli vienas kito, beveik valandos skirtumu. Netoli, už kokių trijų kilometrų driekėsi didžiulis miestas. Petras, nutupdęs laivą, paruošė jį startui, nustatė valdymą autopiloto režimu ir atgaline atskaita įjungė laikmatį. Prieš išlipdamas, apmetė žvilgsniu piloto kabiną. Jis suprato, kad dabar galutinai atsisveikina su kažkokia savo gyvenimo dalimi. Tada į galvą šovė mintis. Grįžo atgal, pasirausė nedidelėje įrankių dėžėje. Radęs flomasterį, priėjo prie šoninio iliuminatoriaus ir užrašė „Ačiū“. Apačioje užrašo nupiešė širdį – jis žinojo, kad žmogaus širdį imituojantis piešinys žemiečiams reiškia kažką gero...  Tada išlipo iš laivo ir nuėjo Edvino link. Nuogas ir šiek tiek pasikeitęs Edvinas laukė jo atsisėdęs ant žemės, bet, priėjus Petrui, atsistojo. Pilotai apsikabino, negalėdami sulaikyti džiaugsmo proveržio.
- Visgi jam pavyko, ar ne? – išrėkė Edvinas, glebėsčiuodamas Petrą.
- Taip... šaunus vyras. Bet palauk, aš turiu kai ką padaryti, - Petras dingo Edvino laive ir atliko panašias procedūras, kaip ir savajame. Kai išlipo laukan, Edvinas jau buvo kiek nutolęs.
- Kompiuteryje įvestos programos nuskraidins juos į vietą, iš kur jis juos pasiims transformavęs erdvę, - paaiškino Petras, pasivijęs Edviną.
Jie pėdino miesto link. Apimtas euforijos, Petras ne iš karto suvokė, kad tenykštė atmosfera tirpdo jo žemiškus drabužius, o nuo baltosios nykštukės šviesos poveikio jo oda pradėjo blykšti, įgaudama žalsvą atspalvį. Kitokio dydžio gravitacijos jėgos pažadinti prisitaikymo genai irgi po truputį pradėjo darbuotis - veido bruožai ir pats kūnas pradėjo keistis. Tačiau tai jo visiškai nejaudino.
- Niekada neįsivaizdavau, kad taip gera sugrįžti į namus, - sušnabždėjo Petras. – Kaip tu manai, ar mes pasiilgsime žemiečių?
- Žemiečių? - atsišaukė Edvinas. - Nežinau...  Bet, va, Stonį norėčiau dar kada pamatyti. Bent padėkočiau kaip pridera.
- Pamatysi, būtinai pamatysi, net neįsivaizduoji kaip greitai - nuramino draugą Petras ir, užvertęs galvą į dangų, sudrėkusiomis akimis pažvelgė ta kryptimi, iš kur ką tik atskrido. - Bet perspėju tave, žalias šmiki, jei susiruoši į kelionę anksčiau, net nebandyk skristi į svečius vienas. Pasiimk ir mane kartu. O aš kuo greičiau pasistengsiu rasti patį geriausią gydytoją, kuris pažadės neprivemti erdvėlaivio skrendant tarpžvaigždinėje erdvėje.