mes patys...

Kur dingo
jausmas,
panašus
į ekstazę?
Kur pasislėpė
inkvizicija?
Viduramžiuos?
tamsiuosiuos
amžiuos, kurie
su savo žiaurumu
nedaug te tamsesni
nei mūsų...
kas paslėpė
tą raganą,
kurią sudegint
vedė?
Tai aš...
aš čia...
Tik deginkit mane
ne ugnimi,
o žvilgsniais
ir žodžiais...
Juk žodžių
dūriai žiauresni,
o skausmas
laužantis labiau...
tik nesakyk,
kad Tu nenori
manęs žudyt...
tu tai darai kas rytą,
pabudęs nuo
košmaro
ir smaugdamas
tikėjimo stoka...
Tu tai darai
kas vakarą
pačiupęs ir
laižydamas
žaizdas pilve,
kurias prapjovei
savais nagais...
Tik nesakyk,
kad netiesa...
Jei neturi
ką pasakyt -
tada nutilk...
Tik nesakyk,
kad aš akla,
jei nemačiau
dar džiaugsmo...
juk visa laikina...
juk visa tikra.
Juk visa gęsta,
net padegt nereikia...
juk visa žūva
dar negimę, nepagimdyti,
juk visi mes
gimėme
žudyti, ką sutvėrėm
patys...



[nieko nėra tikra]...