Kruvinos Žvaigždės - 1. Kristianas

Kiek galima bastytis tamsiomis gatvėmis ir galvoti - koks apgailėtinas kitų gyvenimas be to, ką aš turiu? Šlykščiausia šiame mieste yra ryški, vemti verčianti saulė. Na gerai, gal ir ne saulė, o žmonių reakcijos, kai pamato mano akis. Vieni susidomi, kiti pasišlykšti. Mieliau dabar vaikščiočiau šuns pavidalu, bet ir tuos šiame apgailėtiname mieste išgaudo. Nusivaipiau savo atspindžiui kažkokio namo lange. Apgailėtina. Viskas ką aš darau – nereikšminga, o taip norisi padaryti kažką gero... Ak tos mintys, ne, ne gero norisi padaryti, bent jau kažką blogo, šlykštaus. Kažin ką tokio, kad pasijusčiau gyvas. 
  Susivokiau, kad stoviu vienoje vietoje, kai kažkoks skubantis praeivis stumtelėjo mane į šalį. Kas jam užplaukė? Juk čia ne koks skersgatvis, kad neužtektų vietos praeiti. Net pats nebe supratau kas iššaukė žvėrį tūnantį manyje. Pasitraukiau į šalį nuo tako ir akimis stebėjau skubantį storulį ruda odine striuke. Vaizdas pradėjo keistis ir pradėjau matyti iš žemesnės padėties. Pasivijau vyriškį, garsiai suurzgiau ir suleidau dantis į ranką. Mintyse šmėkštelėjo padaro pavidalas, kuriuo virtau. Vilku. Vyras užbaubė bandydamas atsiplėšti nuo manęs. Beviltiška. Jau po kelių sekundžių nusviedžiau jį ant žemės, ir nors žmogus bandė dangstytis veidą rankomis, dantimis perkandau gerklę ir laikiau tol, kol nebegirdėjau plakant širdies. Pažvelgęs į negyvą vyrą akimirksniu atvirtau į žmogų.
  Atgalia ranka nusivaliau lūpas ir staigiai užsivilkau rūbus, susirinkau išmėtytus daiktus ir iš vyriškio kišenės išėmiau piniginę. Apsidžiaugiau, kad viskas įvyko naktį ir aplink nebuvo nei vieno žmogaus, juk galėjo baigtis ir kitaip. Skubiu žingsniu patraukiau tolyn nuo lavono. Dabar galvoje turėtų suktis įvairios mintys, bet ten spengė mirtina tyla. Per tvorelės viršų pamačiau fontanėlį ir vos nešūktelėjau iš džiaugsmo, nes jaučiau ant veido džiūnantį kraują. Šlykštu. Peršokau tą menką kliūtį ir nulėkiau prie vandens. Tamsoje nesimatė, bet iš kvapo supratau, jog jis tikrai nėra švaresnis už baloje esantį vandenį. Vis tiek sumerkiau rankas ir pradėjau prausti veidą, kai galiausiai baigiau pakėliau akis į dangų.
  Žvaigždės. Milijonai milijardų žvaigždžių, štai ten turėčiau būti, o ne čia. Vėl klaidžiojau gatvėmis. Tuo tarpu iš vyro, kurį užpuoliau, piniginės ištraukiau pinigus, nebuvo jų tiek daug, kiek galėjau tikėtis, bet šyptelėjęs mečiau tuščią piniginę per petį. Netikėtai pajutau degėsių kvapą, pasisukau į tą pusę ir pastebėjau degantį namą. Ką dabar turėčiau daryti? Ei, juk tai ugnis – šiluma, būtent jos man dabar trūksta. Priėjęs arčiau kone pasigailėjau, čia buvo daug karščiau nei tikėjausi, nes namas garantuotai neužsidegė pats. Apėjau aplink jį, kiemas buvo tragiškas, lyg niekas jau seniai čia negyventų. Akys užfiksavo kažkokius daiktus, kurie tikrai neatrodė kaip šiukšlės... Pasilenkiau ir paėmiau džemperį, pilką, beveik mano dydžio, net per dūmus užuodžiau keistą jo kvapą, o įkvėpęs dar kartą apsvaigau.
  „Velnias“ – išgirdau po siaubingo triukšmo name. Akimirksniu mečiau daiktus ir išdaužiau mažiausiai degančio kambario langą. Pasijaučiau lyg herojus, aišku - tik kokiai akimirkai, kol baisus karštis neplieskė man į veidą ir kol neįsipjoviau į ranką. Kiek palinkęs dėl dūmų įėjau į kitą kambarį, tikriausiai virtuvę. Bandžiau kažką įžiūrėti greitai braudamasis per nuolaužas. Ir su nuostaba netikėtai sustojau. Greičiau ją pajaučiau, nei pamačiau. Kiek per daug neatsargiai paėmiau ją ant rankų ir išnešiau pro tą patį langą pro kurį čia patekau. Trumpam paguldžiau ją ant žolės, surinkau jos daiktus į kuprinę, kurią pamačiau netoli rūbų, palikau tik džemperį, kurį paskubomis jai užvilkau, persimečiau kuprinę per petį. Vėl paėmiau ją ant rankų su vieninteliu troškimu – dingti ir pasiimti ją kartu.
  Gerą pusvalandį nešiau ją kažkur vos vilkdamas kojas. Kol pamatęs pažįstamą namą supratau, kad radau puikią vietą. Dar paėjęs gerą puse valandos radau ko ieškojau – parkas. Didelis, tamsus, paslaptingas. Tikrai puiki vieta. Norėdamas pailsėti paguldžiau merginą ant suoliuko. Blausus žibintas apšvietė jos veidą – Švelniais žandikaulio linkiais žvilgsnis slydo iki tiesios nosytės, o nuo jos iki putlių rausvų lūpų, užmerktas akis rėmino tamsios blakstienos. Dėmesys nukrypo nuo veido prie plaukų, tamsiai rudi, lengvai atspindintys gelsvą žibinto šviesą. Gal ją čia palikti? Kas nors ras ryte... Ne, negaliu, o jei kas nutiks, juk niekad negalėsiu sau atleisti. Nenorom vėl ją pakėliau ir nusinešiau giliau į parką. Radęs kiek jaukesnę vietelę ant žolės paguldžiau merginą ir išsitraukiau iš striukės kišenės žiebtuvėlį ir paskutinę cigaretę. Pirmas dūmas nejaukiai nudegino kvėpavimo takus, bet įtraukęs dar vieną – pajaučiau palaimą.
  Žvaigždės... ten turėčiau būti – pasikartojo mintis matant jų galybę. Pajaučiau, kad mergina sujudėjo, bet net nepasivarginau nukreipti dėmesį nuo savo minčių.
  -Ar... – išgirdau tylų balselį, kuris bemat užlūžo. Mergina kelis kartus sužiopčiojo ir sukėlė smalsumą. Atsisukau į ją lėtai, lėtai, tikėdamasis kokios nors baisios reakcijos. Tiriantis žvilgsnis mane suerzino.
  -Kaip jautiesi? – paklausiau neiškentęs tylos, merginos akys pasimetusiai prisimerkė.
  -Aš... – vėl tyla. – Švinta. – pasakė nukreipusi akis į dangų. Vos sulaikiau juoką.
  -Tu savo savijautą apibūdini žodžiu švinta? – pasišaipiau.
  -Turi problemų? – staiga atsisuko ir kone išspjovė žodžius, atrodė akyse užsidegė kažkokio stipraus jausmo liepsnelės.
  -Auč, - išsiviepiau bandydamas sustabdyti dar vieną juoko protrūkį. Spontaniškai pridėjau ranką prie krutinės. - Paliečiau skaudžią vietą? – galėjau įsivaizduot, iš jos veido išraiškos, kaip ji kietai suspaudžia kumščius.
  -Išgriaužk. – iškošė pro dantis. Nebe ištvėriau ir garsiai nusijuokiau. – Idiotas. – tyliai sumurmėjo ir tai dar labiau mane prajuokino.
  Staiga ji atsistojo ir manyje viskas apsivertė. Žvėris viduje garsiai suurzgė, vos nevirtau vilku jos akyse. Mergina susiklostė drabužius.
  -Taip greit išeini? – nusivyliau. Atrodė, kad pirmą kartą gyvenime mano viduje vyksta tokia arši žmogiškumo ir žvėriškumo kova. Vis tiek atsistojau, nusviedžiau jau pirštus svilinančia cigaretę ir priėjau prie jos. Akimirkai, įsispoksojęs jai į veidą, pagalvojau, kad turėčiau ją pažinoti. –Tu keista. – nejučia išsprūdo klaidžiojanti mintis.
  -Tu... Tu... – dar labiau įsiuto, net suraukė kaktą. - Bjaurus padare. – ištarė triumfuodama, o man žodžiai buvo skaudesni už antausį. Nusisukau stengdamasis nuslėpti nuoskaudą.
  -Net neįsivaizduoji, kokia esi teisi... – suvokiau, kad pasakiau per daug, todėl šyptelėjau, tikėdamas, kad ji supras tai kaip pasityčiojimą.
  -Ačiū, jog išgelbėjai, tačiau tikiuosi, jog daugiau man neteks kankintis ir tave matyti. – negi jos balse išgirdau sarkazmą? Mergina apsisuko ir jau norėjo eiti tolyn, bet pats nesuvokdamas kodėl taip elgiuosi – sugriebiau ją už rankos. -  Tai gal švelniau, aš mergina.
  -Tikrai? – lyg ir buvau nustebęs, bet mano nuostaba padvigubėjo, kai staiga ji trenkė man antausį, o pakelta merginos ranka taip ir sustingo ore. Šyptelėjau apmąstydamas situacijos absurdiškumą.  Juk galėčiau virst kokiu nors padaru ir čia pat  ją nužudyti. Vis dar bandžiau žvelgtai jai į akis, bet kažin kodėl man tai nepavyko, akys vis nukrypdavo į plaukus ar bet kur, bet tik ne į akis.
  -Pabūk su manim. – paprašiau, šiek tiek padvejojusi ji nuėjo kartu prie arčiausiai esančio medžio.
********
Indrės A. skyrius.