Sinas II dalis

Debesų gamykla

Sin‘as atmerkęs akis pamatė keistai atrodančia moterį: žili plaukai buvo suvynioti ir iškelti į viršų, šiek tiek primenantys Pizos bokštą, aišku jam nė karto neteko prie jo pabūti, bet kažkada pas tėvo pusbrolį, ta cilindro formos architektūros stebuklą matė knygoje. Moteris buvo apsivilkusi baltą chalatą ir kalbėjosi su priekyje sėdinčiu žmogumi, kurio jam nepavyko pamatyti. Neskubėdama pas jį sugrįžo klausa ir jis išgirdo čaižu pypsėjimą pyyp.. pyyp.. pamatęs, kad ant krūtinės privarstyta laidų, o į veną įstatytas kateteris, suprato esąs greitosios pagalbos automobilyje. Pajautęs, kad raumenys vėl įgauna energijos, pakėlė savo dešinę ranką palietė moters veidą ir tyliu vos galimai išgirst balsu paklausė:
- kas man buvo?
- Gulėkit ramiai pone, jums viskas bus gerai.
Senukas jautė nebeturintis jėgų išlaikyti ranką, todėl ją lėtai nuleido ir padėjo sau ant širdies:
- ir vėl tu nerimsti, ir vėl kaip praeitą kartą, - galvoje lyg muzika skambėjo šie žodžiai
pagaliau automobilis sustojo prasidarė galinės durys ir senis buvo ištemtas iš greitosios. Vežamas jis atpažino šviečiantį užrašą virš įėjimo ir vos tik pateko vidun suprato kad čia ta pati ligoninė kur pirmą kartą sutiko ją. Dar dabar užsimerkęs mato šviesius ilgus plaukus ir ta geltoną sruogelę priekyje kuri jam priminė saulės spindulį išsikovojusią kelią pro debesis. Staiga pajuto, kad jėgų visai nebeliko, akių vokai krito žemyn kaip vakarėjanti saulė žiemos padangėje, galva pradėjo svirti į šoną ir prieš užmiegant jis pamatė seną moteriškę turinčią baltą sruogą ant sidabru išpuoštos galvos ir vėl paniro į prisiminimus.
Kelionė tesėsi kelias valandas, aštuoniolikmetį visada lydėjo pro rudens šalčio nudažytus lapus, besiskverbiantys vakarėjančios saulės spinduliai. Jis vis nerimo dėl pokalbio su Feifu. Pokalbis sugriovęs jo pasitikėjimą savim, savo žiniomis, o labiausiai motina, nes jie kiekvieną sekmadienį susėsdavo trise aplink sakais kvepiantį stalą, ir skaitydavo iš biblijos Dievo žodį. Motina sakydavo, kad Dievas gailestingiausias sutvėrimas iš visų, niekada niekam nepadarytų ką nors blogo ir visada laikytųsi savo išduotų įsakymų, bet jei jis žudo žmones jei jis degina pasėlius tai koks čia gailestingumas? Vaikino pasaulis tapo chaotiškas. Kelias valandas kelionės užėmė beprotiški apmastymai kol galiausiai jo minties siūlą nutraukė Feifo balsas:
- va tavo stotelė, jau gali lipti
- o jus nelipsit kartu?
- Ne aš gyvenu toliau nuo čia, bet tikiuosi tu nepaklysi
- Net nežinau, aš nei karto čia nesu buvęs, net nežinau kur jis gyvena
- Nieko leisk tau išaiškinsiu visą kelią, nes žinau tiksliai kur tau reikia.
Senukas paaiškinęs tikslingą kelia iki pat vietos atsisveikino su jaunuoliu ir palinkėjęs jam rast tikrąją tiesą o ne tą kurią mums užtraukta ant akių, uždarė autobuso duris ir patraukė toliau. Siną suglumino jo paskutiniai ištarti žodžiai, bet pasiėmęs savo maisto atsargas, pasitaisęs skrybėlę patraukė ieškoti savo giminių.
Eidamas tolumoje ant pilkšvos kalvos matė du didžiulius kaminus gaminančius debesis.
- Negi aš gaminsiu debesis?, - pagalvojo vaikinas, - įdomus darbas būtų kurti juos keisti jų formą galėčiau ir žinutę kokia užrašyt danguje ir nusiųst tėvams.
Saulei išleidžiant paskutiniuosius savo vaikus iš už horizonto Sinas priėjo reikiamą vietą. Namas buvo be galo puošnus. Didžiuliai langai iš kurių sklido blanki šviesa užėmė trečdalį viso namo. Pro vieną iš langų matėsi žmonių siluetai kurie vaikščiojo tai pirmyn  tai atgal. Namo valdą juosė graži aukšta žalia tvora, o vartai buvo juodo metalo išrangyto gražiausiais raizginiais.
Priėjęs prie varų jis ieškojo kaip patekti į vidų, bet neradęs tinkamo įėjimo pralindo pro didžiausią tarpą tarp metalo raizginių, kurį tik galėjo rasti. Kiemas nebuvo didelis tačiau namo aukštis privertė palikti budrumą už vartų. Berniūkštis ėjo ir grožėjosi tuo ką matė: aukštos raudonos sienos ant kurių buvo uždėtas vaikino akių spalvos stogas, o stogo šonai išpuošti graviūromis, kurios gražiai atsispindėjo temstančio raudono dangaus skliaute vaikiui atėmė žadą. Vaikinukas stabtelėjo ir staiga pajuto kad kažkas jį stebi. Užklupo keistas jausmas, kad jo gyvybei iškilo pavojus. Pradėjęs leist žvilgsnį žemyn pamatė kiemo gale stovintį vilką tokį kaip iš motinos sektų vaikystės pasakų, o jis jautėsi lyg tas vargšas bejėgis kiškis, kuriam vis tekdavo bėgti nuo pavojų. „kiškis“ lėtu žingsniu pradėjo eiti atgal o „vilkas“ pradėjo artėt greičiau ir greičiau. Sin‘as kiek galėdamas bėgo link vartų ir žinodamas, kad tikrai neras tos pačios skylės pašoko aukščiau, nei kada buvo pašokęs ir griebęs už vartų staigiai lipo per juos. Vartų viršuje nevienodam aukštyje buvo išsirikiavę iečių smaigaliai iš kurių vienas pagavo tėvo dovanotas kelnes ir pakabino Sin‘ą kaip kalėdinį žaisliuką. Šeimininkai išgirdę lauke vykstančius nuotykius pagriebė šautuvą ir išlindo laukan. Staiga vaikinas pamatė iš už nugaros sklindančią šviesą ir išgirdo kaip atsidaro durys:
- dogai ateik čia.
išlindusi šeimos galva pamato ant vartų kabantį nuogą užpakalį ir garsiai sušunka:
- kas tu toks? Ko čia tau reikia? Ir atsakinėk greitai, nes rankose laikau tai kas gali nutildyt tave amžiams
- atleiskit pone nenorėjau taip pas jus brautis, - skardžiu greitu balsu meldė jaunuolis, - labai atsiprašau tik nešaukit.
- Sakyk kas tu toks ir ko tau čia reikia?, - užsitaisydamas dviem rankos mostais medžioklinį šautuvą riktelėjo šeimininkas
- Mano vardas Sin‘as. Tėvas, tai yra jūsų pusbrolis jums rašė, kad aš atvyksiu, ir sakėt galėsit mane priimti...
- Sin‘ai? Čia tu?
- Taip pone
- Tai lipk žemyn ko tu ten kabi?
- Tai kad negaliu pone mano kelnės užsikabino už jūsų vartų ir kaip matot aš bejėgis.
Padėjęs šautuvą jis atsidarė mažus vartelius esančius gyvatvorėje netoli pagrindinių vartų apėjo iš kitos pusės, pagriebė vaikiną už pažastų ir lengviausiai kilstelėjęs nukabino kaip žaisliuką nuo eglutės.
- nu tu tik pamanyk.. čia tikrai tu... matai tėvas atsiuntė tavo aprašymą bet neaprašė tavęs tiek, kad atpažinčiau iš užpakalio, - juokėsi iš Sin‘o, kuris buvo išraudęs ir susikrimtęs iš gėdos.
- Dar kartą labai jūsų atsiprašau, kad taip įsibroviau ir sukėliau nemalonumų..
- Anokie čia nemalonumai.. užeik mes tavęs jau seniai laukėm.
Sinas pasiėmė savo mylimą skrybėlę nuo žemės, kieme pagriebęs lagaminą ant kurio atsirado mažas įbrėžimas, įėjo į šiltus jaukius namus. Nespėjus jaunuoliui žengti pirmo žingsnio į namus, namų galva rimtu vyrišku balsu sušaukė visą šeimą ir pradėjo ją pristatinėti.
Jo žmona Littl‘ė buvo neaukšta liekna su plačia balta šypsena vidutinio amžiaus moteris, kurios akys žvilgėjo ežero mėlynumu, o jos balsas buvo švelnus ir taip mielai skambantis šiuose dideliuose namuose.  Tamsūs plaukai vos siekiantys pečius dailiai dengė jos mažą galvą. Ji ištiesė savo švelnia ranką ir tyliu balsu pasisveikino
Namuose netrūko ir vaikiško juoko jei galima taip sakyt... kaip metalinis rutulys iš antro aukšto atbildėjo apkūnus vaikinukas vardu Fat‘is. Jo balsas buvo rimtas ir sodrus, kaip pas tėvą nors jam buvo vos dvylika metų. Raudonų pasipūtusių žandų vaikis išgirdęs tėvo šauksmą kaip „bolidas“ tiesiojoje dūmė į pirmą aukštą. Tik staiga tėvui nespėjus pristabdyt jo su įspėjimu, kad susižeis, viena koja pasimaišė kitai ir namuose vaikišką juoką pakeitė isteriškas riksmas. Motina greitai bėgo guosti savo sūnelio. Susižeist tokiam kaip jis tikriausiai nebuvo įmanoma, nes berniuko pilvas veikė kaip pagalvė sušvelninanti kritimą. Sin‘o veide atsirado šypsena, bet kartu ir raudonis veide ne kiek iš gėdos, o kiek iš bandymo susilaikyti nesusiprunkštus, juk nelabai gražu vos įžengus į namus pradėti juoktis iš šeimyninių nelaimių. Galiausiai viskam susitvarkius ir namams pasiekus bažnytinę tylą tėvas atsisuko į jį ir ištiesė dešinę ranką.
- Strong‘as, malonu susipažinti
Strong‘as kaip tikra šeimos galva, kokių dviejų metrų aukščio ir metro pločio vyras su juoda tankia barzda tamsiu odos atspalviu, bet šviesiomis žydromis akimis stovėjo su plačia šypsena. Aplink akis buvo nusistovėję raukšlės, bet ne tokios kokios atsiranda senatvėje, o tokios kuriuos atsiranda iš laimės, kai daug šypsais. Rankos plotis  prilygo aštuoniolikmečio liemens plotį.  Linksmų kepenų bet kartu ir labai tėviškas šeimos narys.  Naktį tokį sutikus nesinorėtų eiti šalia jo, o tuo labiau tokiam pasimaišyti kelyje. Galiausiai visiems prisistačius naujam namo gyventojui ir atvirkščiai svečias buvo pakviestas prie bendro patiekalais nukrauto stalo. Sin‘as pajudėjęs iš vietos pajuto, kad jo kelnėse vėjas glosto kirkšnis staiga vaikinas sustojo rankomis paslėpė vartų paliktą dovana ir eilinį sykį nuleidęs galvą pakeitė veido spalvą. Strong‘as prisiminęs pradėjo kvatoti ir paprašė žmonos, kad jam atneštų Fat‘o kelnes. Pasikeitęs apranga, kuri jam buvo truputį per didelė ir Strongo padrąsintas jis sėdo prie blizgančios krištolinės lėkštės ir padėkojęs Dievui kaip buvo pratęs namie, pradėjo savo puotą. Prie stalo skambėjo juokas, buvo atverstas senų atsiminimų albumas, Strongas turėjo gal tūkstantį ir vieną pasakojimą apie jo tėvo ir savo nuotykius. Galiausiai atėjus deserto metui, vyras atsisuko į jaunuolį ir su plačia šypsena veide pradėjo individualų pokalbį:
- tai užsimanei pajaust gyvenimo skonį?
- Greičiau atvykau laimės ieškot, - šyptelėjęs ir prisiminęs Feitą atsakė berniūkštis
- Ak laimės ieškot.. ir tikiesi ją bubynėje rast ar kur nors kitur?
- Tikėjausi kad galėsiu padirbėti pas....
- Nepasakok toliau aš viską žinau tavo tėvas pasakojo, tau jau yra darbo vieta, bet žinok darbas yra tikrai nelengvas ir reikalaujantis daug jėgų. Ar tikrai nebijai palūžti?
- Mano išvaizda apgaulinga, atrodau silpnas ir niekam tikęs bet esu kantrus ir ištvermingas.
- Nu ryt pažiūrėsim koks tu kantrus ir ištvermingas, ne vienas sakė esąs asas, bet kuo daugiau girdavosi tuo greičiau palikdavo gamyklą.
- Stengsiuos iš visų jėgųųųųų, - žiovaudamas atsakė Sinas
- Tu tikriausiai pavargęs po ilgos kelionės, einam parodysiu tavo nauja miegamą plotą, ne apartamentai bet manau tau patiks.
Puošniais laiptais jie lipo vis aukštyn ir aukštyn kol galiausiai pasiekė mažas medines dureles vedančias į palėpę. Durim prasivėrus ir įjungus šviesą vaikino akys tapo panašios į pelėdos naktį. Didžiulis kambarys su milžiniška lova gale ir sienos aplipdytos lentynom nukrautomis įvairiausių knygų. Nors buvo pačiam namo viršuje čia lubų nesiekė net Strongas ištiesęs ranką. Vaikinukas vaikščiojo ir dairėsi nesugebėdamas pratarti nei žodžio o tuo tarpu Strongas tarpduryje žiūrėjo ir juokėsi.
- matau kad tau tikrai čia patinka, kiek supratau tai ruošiesi studijuoti kai turėsi pakankamai pinigų tad šis kambarys bus kaip tik tau. Visos knygos dabar priklauso šio kambario gyventojui skaityk kiek tik norėsi. O dabar eik pailsėt ryt laukia nelengva diena tavęs.
- Ačiū pone Strongai, net neįsivaizduoju kaip jums galėsiu atsidėkoti
- Tiesiog būk geras darbininkas, - juokdamasis ir uždarydamas duris tarė juodabarzdis, - labanakt.
Durys užsidarė, o vaikinukas liko stovėti vidurį didžiulio kambario su skrybėle ir lagaminu rankoje. Pasidėjęs savo daiktus ant medinio staliuko jis dairydamasis nusirengė įsitaisė milžiniškos lovos kamputyje ir su šypsena veide užmerkė akis.
Saulei pasiekus horizontalę pirmieji jos vaikai tarsi vartelius atidarė Sino akis. Šviesai pervėrus rudas akis vaikino galvą pervėrė didžiulis išgąstis.
- Ot, kad tave kur lauko gėlė... ar tik nebusiu pramiegojęs pirmosios darbo dienos...
Vaikis namuose buvo pratęs keltis ankščiau už saulę ir dar tik dangui pudruojantis nosį, eit savų darbų dirbt. net  nejausdamas kaip rūbai atsirado ant jo staigiai leidosi žemyn ir antram aukšte sutikęs Strong‘ą pradėjo vos ne atsiklaupęs atsiprašinėti
- atsiprašau kad aš toks tinginys ir pramiegojau pirmą darbo dieną aš tikrai galiu paskubėt ir suspėsiu viską atlikt tik nebauskit manęs ir neatimkit dar iš manęs darbo
Strong‘as trindamas akis ir nieko nesuprasdamas pradėjo juoktis. Nesusipratimo išraiška atsirado ir Sin‘o veide.
- nieko tu nepramiegojai, - šypsodamasis pasakė juodabarzdis, - vakar pamiršau paminėti kad tavo pamaina prasideda tik nuo pirmos valandos o kiek dabar? Septynios ar aštuonios? Nesvarbu, kad ir kiek būtų nesijaudink viskas gerai ir apsimauk kelnes nes pas mus kelnių politika galioja
nuleidęs akis žemyn pastebėjo savo plikas kojas ir kaip raketa dūmė į viršų vis atsiprašinėdamas. Užlipęs viršun uždarė duris ir jautė kaip širdis daužo marškinius. Krūtinėje pajuto nedidelį skausmą bet numojęs ranka priėjo prie stiklinių durų kurios vedė tiesiai i namo kyšulį. Pradaręs duris jo kojas paglostė rudeninė šalna jo oda pašiurpo lyg žąsies. Akys žvelgė tolyn į besirąžančia saulę tolumoje ošiančius spalvotus miškus, ir debesis gaminantį fabriką. Grįžęs vidun atsidarė šiek tiek jau pabraižyta lagaminą ir išsitraukė savo gražias juodas kelnes, apsimovęs jas pradėjo dairytis savo apartamentuose.
Jo akys klaidžiojo tarp lentynų nukrautų tamsaus atspalvio knygų. Paimdamas tai vieną tai kitą knygą jis perversdavo greitai lapus sukeldamas švelnų vėjelį kuris glostė veidą o kvapas sklindantis iš šios išminties šaltinio kuteno jam šiek tiek riestą lengvai saulės nubučiuotą nosį. Žvelgdamas į besitesinčias knygų eiles jo akis sustabdė knyga su blizgančiu viršeliu. Jis kaip šarka prilėkė prie jos ir nedrąsiai, bijodamas sugadinti viršelį, ištraukė iš tarp juodų tamsių knygų, lėtai sukdamas viršeliu į viršų pagavo saulės spindulį kuris jam kaip zuikutis įšoko į akis ir privertė jaunuolį prisimerkti. Nuvalius skaidrią ašarą, pamatė didelį mėlyną rutulį virš kurio buvo užrašyta „Žemė“.  Nusliūkinęs iki lovos atsigulė įstrižai, pasidėjo knygą prieš nosį ir pradėjo ją vartyti. Ten buvo aprašyti įvairiausi dalykai: žemynai, jūros, šalys, visi pasaulio stebuklai ir daug visko. Sin‘as taip įsijautė į knygą, kad net nepajuto kaip greitai prabėgo laikas. Jam atvertus skyrių „Italiją“ ir pamačius keistą pasvirusį bokštą su dar keistesniu pavadinimu „pizos bokštas“ iš namo apačios pasigirdo stabus balsas sušukęs
- va dabar jau ir gali būti kad pavėluosi į pirmą savo darbo dieną
vaikinas atsipeikėjo ir suprato, kad jis ne tik praleido ir pusryčius bet ir tuoj praleis darbą. Mažoji  laikrodžio rodyklė buvo linktelėjus į pirminį skaičių o didžioji jau rodė vakarus. Sin‘as griebęs savo marškinius greitai vilkosi juos ir įsikandęs vištos ketvirtį skubėjo žemyn. Pribėgęs prie Strong‘o  vėl kaip visada pradėjo atsiprašinėti ir aiškintis, o vyras kaip visada juokavo ir juokėsi iš vaikino nuoširdumo ir gerumo. Atsisveikinę su namo gyventojais jie abu patraukė į gamyklą, kuri pasak jaunuolio gamino debesis.
Dideli vartai ir didžiulė plytinė tvora juosianti visą gamyklą privertė jaunuolį stabtelėti ir vėl pavirsti į pelėdą, net Strong‘as pašiepė jį kad esąs panašus į naktinį apuoką su savo išpustom akim. Sin‘as paskendo apmastymuose:
- pragyvenau šioje planetoje aštonioliką metų, o tik dabar supratau kiek daug visko nematęs, kiek visko nepatyręs, kaip nieko nežinau, o jei ką žinau pasirodo tai klaidinga.
Berniuko veide atsirado šypsena jis žengė pirmą drąsų žingsnį savo kelionėje ir tyliai sau tarė:
- nuo šiol viskas bus kitaip.
Bet vos įėjus į gamyklos vidų jo ausis užgožė griaustinio stiprumo dundesys kuris vis kartojosi ir kartojosi, mašinos vis ką nors darančios ir visi kiti įrengimai kurie švietė pypsėjo ir ūžė privertė vaikiną susigūžti ir vėl nedrąsiai žengti paskui šios firmos direktorių. Strongo‘as drąsiai žengė pro tamsokus takus tarp įvairiu mechanizmų, o tuo tarpu jaunuolis visur kliuvo ir trankėsi: užkliūdamas už kibiro pripildyto keistu žalios spalvos skysčiu atsitrenkė į jungiklį ir išjungė trasą kuri vežė kažkokias plastmases, darbininkai pradėjo rėkt ir ieškoti problemos. Direktorius net nepažiūrėjęs vėl paspaudė jungiklį ir ėjo toliau kai tuo tarpu Sinas raudonas lyg vakaro dangus stovėjo susigėdęs ir nežinojo ar eit toliau ar geriau likti čia ir nepridaryti problemų. Vyras paragino jaunuolį paskubėti, kad nepaklystų ir padrasino sakydamas jog gali jaustis saugiai, nes nieko blogo jam nenutiks.
Einant vis toliau ir toliau Sin‘ui pasidarė smalsu kuo jie čia užsiima todėl jis nedrąsiai to paklausė savininko o jis lengvu tonu atsakė:
- gaminame maisto produktus
- ir kokius gi?
- Daugiausiai mėsos, dešros kumpiai ir panašūs produktai
- Tai jūs čia negaminate debesų?
- Iš kur tu ištraukei tokia kvailystę?, - kvatodamas paklausė vyras
- Nesvarbu, - nusiminusiu ir suglumusiu balsu atsakė jaunuolis
- nu va užsidėk šitą juodą prijuostę ir eime apžiūrėti tavo naujosios darbo vietos
Sin‘as užsimetė kabojusią riebaluotą ir keistu kvapu atsiduodantį skudurą ir įžengė į kitą skyrių.
- čia gimsta mūsų „natūrali“ produkciją, - šypsodamasis tarė Strong‘as, - čia ir bus tavo darbo vieta
berniūkštis peržvelgė visą cechą ir pamatė didelius katilus į kuriuos žmonės nešė ir pylė keistus skysčius, įvairius daiktus ir mėsą. Jam atrodė labai keista kodėl į ta patį katilą kur pilama mėsa pilami ir kažkokios atliekos ir keisti skysčiai. Atsisukęs į direktorių jis pradėjo klausinėti:
- kas tai per skysčiai pilami į pirmus katilus?
- Nieko ypatingo tai tik pora chemikalų kurie sustiprina dešras ir paverčia jas skanesnėmis
- O kam jų reikia? Juk mėsa ir taip skani ir stipri
- Čia vyksta didelė gamyba ir taip yra taupoma,... ai padirbsi suprasi..
- O tai kaip dėl tų kitų kibirų kas ten pilama į mėsą?
- Nieko ten ypatingo, - atsikartojo Strong‘as, - tai priedai arba kaip mes vadiname prieskoniai kurie padaro mūsų dešras sotesnes ir pilnesnes taip sutaupome mėsos ir daugiau uždirbame
Sinas priėjo prie katilų kur buvo didelė ruda masė pilna visokių dalykų. Žvilgsnis sakė kad tokio dalyko nesidėtų burnon, o nosis kuteno skrandį ir prašėsi tos bjaurios masės. Priėjęs vienas darbininkas dar supylė didžiulį maišą kažkokių atliekų panašių į tualetinį popierių. Vaikinas visai pasimetė kodėl į mėsos gaminį pilamos kažkokios atliekos, juk namie kartu su tėvu paskerdę kiaulę jie išnagrinėdavo patys mėsą ir sugrūsdavo patys į ilgas ir skanias dešrytes ir pilvotus skilandžius. Nei karto nepildami nei jokių skysčiu nei dėdami tualetinio popieriaus. Kiek pastovėjęs pamatė kaip katile masė pradėjo augti. Katilas pilnėjo nors nieko į jį nebuvo dedama. Šį stebuklingą proceso nagrinėjimą nutraukė Strongo pakvietimas. Berniūkštis pribėgo ir paklausė:
- kas pasidarė katile?
- Kaip suprasti?
- Visas katilo turinys pradėjo augti greičiau nei pavasario žiedas skleidžiasi saulėtą vasaros dieną
- Taip mes padarome kad būtų produkcijos daugiau už tą pačią kainą, ir taip atsiranda pelnas
- Bet ar tai nėra pavojinga? Negali būti, kad ir žmonės pradės pūstis ir galiausiai susprogs kaip balionai?
- O kas mums sunau? Mes atsakingi tik už tai kad mėsa išeitų iš mūsų įmonės ir kad į įmonę sugrįžtų pinigai, daugiau tau niekas neturėtų rūpėti, ar sveiką ar nesveiką ar išsipūs ar ne baisus čia daiktas, - numojęs ranka, šaltu ir ramiu balsu atsakė Strong‘as
Vaikinukas nedrįso gilintis toliau nors jam vėl atrodė viskas labai keista. Pagaliau direktorius sustojo ir garsiai ištarė:
- Va!
Tai buvo naujoji ir pirmoji Sin‘o darbo vieta, kuri atrodė ne itin iš sunkiųjų. Buvo pastatyti keli kibirai didelis blizgantis veidrodinės spalvos katilas ir virš katilo didžiulis kaminas kuris buvo aplipęs mėsa. Staiga pasigirdo klaikus gyvulio klyksmas įsijungė kamine veikiantis motoras ir išgirdo kaip pro jį praeiną visa gyvulio esybė, kuri krito tiesiai į katilą virtusi faršu tai atsikartojo kas trisdešimt sekundžių. Direktorius paaiškinęs darbo esmę išėjo iš kambario palikdamas vaikiną savarankiškai tvarkytis su tais krentančiais gyvulių mėsgaliais.
Darbas buvo šlykštus ir privertęs porą kartų pasirodyti skrandžio turiniui. Jis griebėsi už kibirų sėmė visą tą masę ir nešė į katilus. Darbas nebuvo iš lengvųjų kaip pasirodė iš pradžių, darbo tempas buvo milžiniškas, vaikinukui jau po poros valandų rankos tapo lyg betono pripiltos ir jautė širdyje keistą jausmą lyg kas erškėtrožių vainiku suktų aplink jo širdį vis retkarčiais jį badydamas su medine lazda. Sin‘as nekreipė į tai dėmesio, nes nenorėjo jau pirmą dieną pasirodyti silpnas todėl dirbo dar intensyviau. Jis pradirbo beveik visą darbo dieną tampydamas kibirus tai pirmyn tai atgal, visas suprakaitavęs ir atsiduodantis gyvuliškąja mase, kol staiga kibirai iškrito iš rankų ir dešinė ranka prigludo prie kairiosios krūtinės pusės. Jis nebejautė jos plakimo o pats, kai vokai pasidarė sunkūs ir kojos nebelaikė, krito ant šaltų slidžių metalinių grindų ir lėtai užgeso.