bandelės su kopūstais

Ji sėdėjo centrinėje vaistinėje, nors nekentė daktarų, vaistų ir skausmo. Sėdėjo čia, nes buvo vėlus vakaras, ir vaistinė buvo vienintelė dar dirbanti parduotuvė, kurioje yra suoliukų prisėsti. Ermelinda jautėsi taip prastai, jog nė nežinojo ar verkti ar rėkti. Nusprendė pabandyti verkti, tačiau jautėsi nemaloniai, nes žinojo, kad pagal visuomenės taisykles, kai moterys verkia, joms turi draskyti širdį, tačiau ji nejautė nieko. Pagalvojo, jog net valydama dantis jaučia vandenį labiau, nei ašaras ant savo veido. Jau penkeri metai, kai Ermelinda prarado visus jausmus - niekada neverkia, nedaužo stalo kumščiu ir nesinervina - tai privaloma aukšto lygio teisininkams. Būna, kad paskambinę tėvai pyksta, jog jų dukra visą savaitę praleidžia teismuose tarp prievartautojų ir žudikų, o pokalbio pabaigoje reikalauja pradėti vaikščioti į pasimatymus, nes“mažute, biologinis laikrodis juk tiksi“. Padėjusi ragelį, Ermelinda visada pradeda juoktis tuo savo raganišku juoku, nes tėvai nežino, jog per šiuos metus ji jau nuėjo į 67 pasimatymus, tačiau nei su vienu vyru nesusitiko antrąkart. Dėl to dabar ji ir sėdi vaistinėje ant suolo ir alkana kramto siaubingai mėtinę gumą, nes nieko daugiau neturi. Ji sėdi su didžiule tulpių puokšte po 67-ojo pasimatymo ir laukia draugo, kol atvažiuos parvežti jos namo. Ne, tai nebus 68-asis pasimatymas, tas draugas - yra normalią draugo reikšmę atitankintas asmuo. Jie pažįstami nuo aštuntos klasės, kada svajojo tapti aktoriais ir sėdėdavo ant jų pačių sukalto raudono suolelio netoli mokyklos ir rungtyniaudavo, kuris suvalgys daugiau bandelių su kopūstais. Dabar jie susitinka ne taip dažnai - jis tapo aktoriumi (kaip ir svajojo), ir kai gauna vaidmenį, o tai nutinka retai, vaidina spektakliuose, o  taip pat turi žmoną,  jauną veterinarę, gydančią naminius triušius, su kuria susituokė pernai. Tačiau kiekvieną kartą Ermelindai grįžus iš dar vieno nesėkmingo pasimatymo, jis atvažiuoja jos parvežti namo. Tai tapo savotiška tradicija, jų draugystės ritualu. Kaskart įlipus į automobilį, Ermelinda sviedžia gautą gėlių puokštę ant galinės sėdynes (kurias vėliau draugas padovanoja savo žmonai), nusispiria sunkius savo batus, susikelia kojas, susiriša plaukus viršugalyje ir iš kišenės, esančios automobilio sėdynės gale, išsitraukia sūrio ir mėsos (draugas visada pasirūpina maistu). Įprastai jie važinėjasi ratais po visą miestą keletą valandų, nesvarbu, kuris paros laikas būtų (jo žmona prie šitų 'pasivažinėjimų' privalėjo prirasti, tiesiog privalėjo). Jis mylėjo savo žmoną. Mylėjo ją labiau už save, bet Ermelindą mylėjo dar labiau. Tik ta meilė buvo kitokia. Kartais Ermelinda verkdavo ir jis būdavo vienintelis žmogus pasaulyje, kuris matė, kaip atrodo jos ašaros. Jis guosdavo ją, primindamas, kad šūdžiai - jos vyrai, o ne ji, o jei paguosti nepavykdavo - įjungdavo seną repo kasetę, pasiimdavo jos numestą batą ir prisidėjęs prie lūpų kaip mikrofoną, repuodavo jai dainas, kurių žodžius ji puikiai mokėjo. Ermelinda juokdavosi pilna burna sūrio, kartais net paspringdavo. Draugo mašina buvo vienintelė vieta žemėje, kur ji jausdavosi laisva būti savimi - nusimaudavo teisėjos švarką, kuris liepdavo jai sėdėti tiesiai, pamiršdavo konstituciją, keikdavosi, būdavo negraži, miegodavo išsižiojusi ir jautėsi be proto gerai. Jis parveždavo ją iki pat laiptinės durų ir palaukdavo, kol ji pareis namo ir bute įjungs šviesą, o kol lipdavo laiptais iki buto, jie kalbėdavosi mobiliuoju telefonu, nes ji bijojo tamsos ir būti viena. Vėliau jis grįždavo namo, atrakindavo savo buto duris, ir tyliai nueidavo į miegamąjį, kur vieniša miegodavo jo žmona, apnuoginusi savo blauzdas, kurios žavėdavo visus vyrus. Jis švelniai klūptelėdavo ant kelių, bijodamas, kad grindys girgždės, ir glostydavo jos žandus, nes bučiuoti seniai atprato. Ji pramerkdavo akis ir skaudžiai žiūrėdavo tiesiai į jį. Jai reikėjo bent vieno įrodymo, kad jis dar yra jos vyras. Jis įteikdavo jai puokštę gėlių, kurią laikė paslėpęs užnugary. Moteris nusišypsodavo, primindama jam, kad turi nuostabias duobutes skruostuose ir nubėgdavo į virtuvę pamerkti gėlių. Tuo metu jis eidavo į dušą, ilgai prabūdavo užsirakinęs vonioje.  Kol jis prausdavosi, žmona ranka nušluostydavo trupinius nuo virtuvės stalviršių ir sėdėdavo ant jų. Prisiminė, kad dar visai neseniai ant to pačio stalviršio pjaustė vyrui pyragą, kurio jis nė nepastebėjo.  Ji visą laiką savo pavargusiomis akimis pražiūrėjo į tulpių puokštę. Moteris pati susigalvojo sau taisyklę, kuri ją ramindavo tokiomis naktimis - jei vyras myli, vadinasi, neša gėles, todėl glostydavo kiekvieną gėlių lapelį, pirštu vedžiodavo per ilgus kotus ir skruostus glausdavo prie žiedlapių, visai nenutuokdama, jog šitos gėlės yra jos vyro geriausios draugės gėlės, nusviestos ant galinės sėdynės. Tai kartodavosi keliskart per savaitę ir moteris buvo laiminga - tikėjo, jog yra mylima. Vyras, išėjęs iš dušo, žmoną pakeldavo ant rankų ir nunešdavo į lovą, abu įsivaizdavo meilę. Jie gulėdavo abu nusisukę į skirtingas puses. Ji  miegodavo atsirėmusi į jo tvirtą nugarą, o jis bandydavo suprasti, kas vyksta ir kiek tai dar truks...

Tuo metu savo namų virtuvėje sėdėjo ir Ermelinda. Ji valgė bandeles su kopūstais ir pirmą kartą verkdama pajuto, kaip kažkas ten, kairėje krūtinės pusėje, skaudžiai krebžda.