Mėlynieji banko stogai

Nepasakysiu, kelinta diena tada buvo...  Bijau, jog tai tik mano pačios iliuzija, tačiau tikrai prisimenu, jog tą rytą katinas  kniaukė, norėdamas atidaryti balkono duris. Čia ir sustoju, nedrįsdama pasakoti toliau, nes dar pamanysite, jog išprotėjau. Vis dėlto,  norite – tikėkite, norite – ne, bet pravėrusi užuolaidas,  pamačiau moteriškę, vaikštančią miesto stogais ir rankose laikančią didelį akvarelinį teptuką.  Ji purtė pirmąjį sniegą iš palto kišenių ir mėlynais dažais spalvino vėlyvą rudens dangų . Ji sukosi, šoko ir džiūgavo, nutapiusi speigą ir atnešusi žiemą.

Net ir dabar, po daugelio metų, aš vis dar matau mėlynas pėdutes ant banko stogų. Na, o katinas...