Parulskis ant liežuvio

Visuomet kai perskaitau knygą mano mintys liejasi kaip iš gausybės rago. Tačiau šis kartas kitoks. Galvoje tuščia - lengvai šnara vėjo judinami rudeniniai lapai. Sigito Parulskio knyga,, Sraigė su beisbolo lazda'' jau guli užversta ant mano rašomojo stalo, tik knygos viršelis nepaliaujamai spokso į mane ir tarsi velnioniškai šaiposi! Paimu knygą, atverčiu ją, o  antrame puslapyje parašyta - trumpos istorijos. Taip, tai tikrai ne romanas (pavadinimas knygos pernelyg,, neromaniškas''), tai ir ne proza ir nepanašu į esė. Galima teigti, jog tai ertmė tarp esė ir prozos. Tarp kitko, šios istorijos buvo Parulskio publikuojamos internetiniame puslapyje, kur susilaukė nemažai internautų dėmesio. Ir tik poto buvo nuspręsta, kad istorijos yra pakankamai,, saugios'', sudėti į vieną vietą ir išleisti knygos pavidalu.
Knygą sudaro 43 trumpos istorijos. Visas jas, be abejo, jungia siužetas. Kiekviena istorija turi daug veikėjų. Linkstama į veiksmą, o ne į minčių ir jausmų narpliojimą. Vis tik juk tai Parulskis. Beskaitant knygą jaučiausi taip lyg slysčiau sviestu - istorijos persunktos kasdienybe su nemažai sekso, religijos prieskonių, buvo pakankamai lengvai perskaitomos ir suvokiamos. Tai liudija, kad knyga skirta ne tik eruditams, bet ir pilkajai masei (save priskirčiau tam tarpiniam variantui). Bendrai paėmus visa knyga yra nihilizmo kratinys, kuriuo aš nuo pat pradžių žavėjausi, kiek vėliau man nusibodo, o galiausiai nusprendžiau, kad tai puikus skaitinys prieš miegą. Nieko slegiančio, tik adekvatumas.
Kai pamačiau knygos pavadinimą, visaip stengiausi suvokti ką Parulskis turi omenyje, surišdamas sraigę su beisbolo lazda. Perskaičius kelias recenzijas, mano galvoje atsivėrusi neaiškumo skylė užsitraukė. Anot Eugenijos Valienės, plastmasinės lėlės veidas ant knygos viršelio imituoja žmogų, o,, beisbolo lazda ginkluota sraigė (menkas padaras mėgina atrodyti grėsmingai) ''. Išvada: mažas žmogus bando atrodyti grėsmingai su didesne už save beisbolo lazda? Bet kodėl sraigė, o ne kokia skruzdėlė ar boružė? Ar dėl to, kad sraigė iš prigimties lėtas, sunkiai šliaužiantis, glitus gyvūnas?
Man labai patiko knygoje vartojami keiksmažodžiai. Galbūt todėl, kad nesu pratusi prie knygų su tokiu turiniu (dažniausiai juk keiksmus girdi gatvėje, viešajame transporte arba sau už nugaros). Taip pat turiu prisipažinti, kad esu grotesko ir ironijos šalininkė literatūroje.  Dabar pasakysiu ne į temą, bet visgi man knieti pasakyti, jog aš esu įsimylėjusi Camiu ir Škėmą. Bet ne todėl, kad taip liepė privalomų mokykloje perskaityti knygų sąrašo sudarinėtojai. Aš dėkoju sudarinėtojams, kad leido atrasti šiuos du absurdo genijus! Grįžtant prie mano aptariamos knygos, joje didžiąją dalį rašliavos ir sudaro groteskiškos žmonių, gyvenimo situacijų istorijos. Man labiausiai atminty įstrigo jo trumpa istorija pavadinimu,, Dulkė''. Cituoju:,, Nubudau ir supratau: esu dulkė su pretenzijom. Kaip sraigė su beisbolo lazda. Ir dar: to niekan negalima sakyti. Kad ir ką sakysi, bus tik dar viena pretenzija. Be abejo, tai suprantu ne pirmą sykį. Praregėjimas mane ištinka apytikriai kartą per savaitę. Pasitaiko ir tris kartus. Ir kiekvieną sykį ši mintis sukrečia. ''
Jei atvirai nesu didelė mėgėja lietuvių literatūros ir dažniau renkuosi pasaulietinę literatūrą. Parulskis papildė tą siaurą lietuvių autorių sąrašiuką, kurį turiu pasikabinusi virš lovos (ir deja jame Maironio tikrai nėra). Gerai, juokauju neturiu jo pasikabinusi, bet jis tikrai egzistuoja mano galvoje. Knygose ir taip pat gyvenime man patinka atvirumas. Labai atvirų, kūniškų ir tiesmukų epizodų knygoje yra apstu - tik skaityk! Pavyzdžiui kad ir šis:,, Nežinau, kiek laiko praėjo, bet nustvėriau save spoksantį į draudimo agentės krūtinę. Neseniai vienas garsus psichologas tvirtino, esą vyrai, jeigu į ką nors žiūri, negirdi kas jiems sakoma. Taigi stoviu ir spoksau į krūtis. Ir nieko negirdžiu. O krūtys gražios. Jeigu gyvenčiau JAV, jau sėdėčiau kalėjime už seksualinį priekabiavimą, o čia - nieko, penkiolika minučių spoksau, ir nieko, nes Lietuvoj demokratija. '' Parulskis atvirai ir su pasigardžiavimu kalba apie šiuolaikinę visuomenę, jos,, ligas'' ir apie tai kaip nė vienas iš mūsų, kalbėdami ta pačia kalba, negalime susikalbėti -,, žmonėms labai retai suteikiama galimybė susikalbėti, idealiai suprasti vienas kitą, kartais galbūt tiktai kartą per visą gyvenimą, o štai nesusikalbėjimo galimybių milijonai''. Panašiai mąsto ir Jurga Lūžaitė, kurios mintimis remdamasi padariau tokią prielaidą. Taigi Parulskis iš esmės gvildena ir labai aktualią visuomenei temą - susvetimėjimo. O kalbant apie susvetimėjimą prisimenu savąjį,, dievuką'' Camiu, kurio knygos,, Svetimas'' pagrindinė tema ir yra susvetimėjimas. Štai viena iš knygos gale pasakytų įsimintinų frazių - (kuri buvo panaudota ir Parulskio knygoje, nes tikriausiai pats rašytojas rėmėsi Camiu mintimis apie susvetimėjimą),, Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės vykdymo dieną susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais''.
Aš dažniausiai padarau labai lėkštus apibendrinimus to ką pasakau, taigi geriausiai būtų jeigu apsieitume ir be apibendrinimo. Bet juk apibendrinimo reikalauja taisyklingo rašymo kanonai. Tačiau, man patinka laužyti taisykles - juk tam jos ir sukurtos! Bet kuriuo atveju aš labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią priverstinę galimybę perskaityti šią knygą. Man patiko ir aš neabejoju, kad laisvu laiku paskaitinėsiu Parulskį ne vieną kartą dar ir ne du. Nemanau, kad čia pasakiau kažką labai protingo, visada žmogus gali padaryti daugiau nei padaro. Bet visgi ir pati knyga nebuvo aukso luitas – tai eilinė knygutė apie lietuvius ir tai kaip jiems sekasi arba nesiseka lovos reikaluose ar šiaip einant gatve. Žodžiu, rekomenduoju ją skaityti prie kavos (nes pati taip dariau) arba prieš miegą (aš taip dariau!).