Iš anapus...Karsto

Tą dieną buvo mano laidotuvės, aišku aš jau savo kūne nebuvau. Bet man buvo leista bent kiek žvilgtelti į laidotuves. Žmonių buvo daug ir visos giminės. Nemačiau aš nei vieno, kuris būtų apsiovęs ryškiais batais ar apsirengęs ryškiais marškinėliais. Visi tik juodai, kaip žydai.
  Staiga išgirdau balsą. Aišku čia buvo tik pastorius, kuris tik kalbėjo žodžius ir vykdė savo pareigą. Prie jo pamačiau karstą, jis buvo mano, nes kitų karstų aš nemačiau. Keista, bet pažvelgęs į karstą, jis kažkodėl traukė mane, lyg vėl gyvybė rusentu. Bet aš žinojau, kad manęs jau nebeprikels niekas ir pats neatsikelsiu. Be to ir žmonės buvo keisti, buvo neatpažįstami. Nors aš puikiai žinojau kad čia priekį stovi mano tėtis, o mano sesė verkė tiesiog siaubingai. Mamos nebuvo, nes ji mirė prieš daugelį metų, nuo plaučių vėžio. Aš savosios mirties priežasties nežinau, bet tuoj sužinosiu. Juk ne tam atėjau, kad čia tik pasėdėčiau. Be reikalo mūsų neišleidžia pas gyvuosius.
  -Jis buvo toks jaunas... Po mėnesio turėjo įvykti mūsų vedybos, o še tau... Siaubinga avarija. - Pasakė mergina. Aš ją prisimenu, tik neryškiai. Bet ji aiškiai pasakė du dalykus. Vedybas ir Avariją. Vadinasi patekau į avariją ir  neišgyvenau. Mergina įmetė į karsto vidų gėlę, tiesiai prie mano krūtinės. Aš pirmą kartą išvydau save, 25 metų jaunuolį, kuris jau buvo nebegyvas, bet jis buvo šalia, čia, prie pat merginos. Staiga, numetus gėlę, pajutau kažką šilto savo krūtinėje. Ne gyvam kūne, o dvasioje. Manau tai buvo meilė.  Bet nebuvau įsitikinęs.
  Kai visi pasakė savo kalbas... Liūdnas, bet man paguosiančias kalbas, karstas buvo nuleistas. Taip aš išėjau iš pasaulio ir skridau tiesiai į nežinią, laukdamas nuotykių kitam kūne. Bet aš nevisiškai dingau. Liko mano daiktai. Taip pat ir medalionas, kurį senelis padovanojo. Iš jo buvo didžiausia mano energija. Tokia didelė, kad rodos tuoj iš jo išlysiu ir pranešiu kad aš gyvas. Bet aš miręs, man taip likimas surežisavo ir tiek. Netrukus, nors ir liko daiktai, manęs jau nebebuvo...