Geriau nekalbėkime. Nutilk.
Paklausyk, kaip diafragmai spaudžiant, oras, palikęs plaučius, švokščia pro tavo šnerves. Jis virpina tavo nosies plaukus ir kartu krečia mane. Matai, kaip su kiekvienu iškvėpimu jis palieka tave tuščią kaip beorė erdvė, tačiau tučtuojau vėl prisipildo. Kaip jis cirkuliuoja ir tu, tyliai, nejučia svarstai. Tada tu tyli ir įkvėpi tai ir iškvėpi šitai. Ir tada vėl įkvėpi.
Kvėpuokim šitaip amžinai.