Iš žemės, iš ten
nei žolė nebeželia nei daigai
kur mudu save išgulėjome pievoje,
dabar ten tik du siluetai
kur knibždėjo versmės po vejos pluta,
po mūsų kūnais - šiurpuliai,
mumyse - gaidos už darną
fleitos ir kerų duetais.
Nebetarpsta iš žemės
lyg bijodami brūzgynais
užakinti atmintis,
o kokios šiemet liūtys,
suveši pievos tik spėk šienauti
gręžti iš šviežumo sultis
tik spėk jas gerti siurbsniais
sprangiais gurkšniais stemplėje,
sielą plauti, gėlą užlieti
gydytis nuo karštinės
kuriai taip ir atidaviau
save kaip niekį,
matai dabar kaip tvarko
matai, kaip benamį šunį,
dulkėmis už ilgesį,
tik spėk įkvėpti.
O gal vis tik saugo tas išgulas mums -
kadaise ištirpusiems
ant staltiesės žalios dobilienos,
brėžiantiems per dangų pirštą
ir per balandį nusklendžiantį liepon.
Tik įdomu ar pradžiai
ar mirčiai,
nejaugi mudu vėl gulėsime
ant žalios gelumbės*
lyg pasiryžę kažką pralošti
ar tapti praloštaisiais.
įdomios penkiaaukštės metaforos, tik mano akimis jos kūrinį apsunkina. tik spėk įkvėpti... be to, kiek mintis kartojasi, tačiau bendras vaizdas išties neblogas.
:) šiaip tai gelumbė - veltas vilnonis audinys , o jau kaip nudažysi ... tai ta išnaša kiek keistoka, bet pats eilėraštis vietomis patiko, siurbsniai tik nelabai :) 4