Bado literatūra

Argi verta ką nors išvis rašyti kai neturi ką pasakyti skaitytojui? Skaitytojas gi šiais laikais išrankus, o ir belikę jų visai nedaug. Beje ir tie patys pasakys, ne kasdien kemšantys košę su spirgais. Tad bet kokio skaitalo jiems tikrai neįbruksi. Juo labiau dabar, kai knygų topuose laurus skina Beatos, Marytės ar Zosės receptai dar krauju aptaškyti, užmaskuotomis  galvomis viršeliai.
– Žiū anądien popiete, besklaidant savo paties ką tik į knygynų lentynas atgulusią knygelę, įvirsta išbadėjusios literatūros, gerbėjų būrelis. Čiumpa pirmą pasitaikiusią receptų knygą ir įnirtingai varto. Jau netrukus regi kaip pamažu rimsta jų trūkčiojantys veidai, nerimastingos akys. Kaip iš pasitenkinimo čepsi jų lūpos įsisteibelėjus į spalvotas ir gardžias knygos iliustracijos, kaip verčiamos knygos čežantys lapai nustelbia gurgiantį garsą skleidžiančius pilvus. 
– Duona ir kraujas, pagalvoju. Kai jie jau pavartę sekančią juodais ir krauju pasruvusiais viršeliais, tekini pasileidžia pro duris, šaligatviu, besišypsantis ir laimingi darban juk pietų pertrauka visgi eina į pabaigą. O žiūrėk, vartyta receptų knyga jau ir skinasi kelią į topus.
– Tokios rinkodaros subtilybės! Nutęsia, vartytą knygą į iš gatvės matomą vitriną statydama čia jau nebe pirmus metus dirbanti, o ir pati karts nuo karto kokią populiarių receptų knygą paruošianti Marytė Li. Kas jau kas, bet knygų rinkodarą ji tai tikrai išmano.
  –Taigis, taigis mintiju sėdėdamas už savo rašomojo stalo, gi jau seniai daugeliui rašto amatininkų kūryba virto in memoria rašymu sau. O kur dar ir ilgos, ir plačios kūrybinių kančių lankos ir nuokalnės, užpakalio trynimas į taburetę, veltui sugadintas rašalas ir popierius, šiandien jau kaštuojantis šešiolika litų, šešiasdešimt centų. Visą tai pavertus stikline tara, gaunasi ne tokia jau ir šykšti matematika. Skirtingai nei humanitarai skaičiuot dabar moka kiekvienas darželinukas, o juk ir artėjanti krizė nieko gera nežada.
– Sėdžiu šitaip vildamasis pasibeldžiančio įkvėpimo sulauksiąs, velniai žino kam – receptams, memorijoms, nekrologams. Aišku ne tuščiai išdygsiančių mano prieškambaryje, o su gerais papirosais,  buteliu užanty ir kokia mergička – jaunąja poete, pratūnosiančia čia dar visą kitą savaitę. – Be abejo ne už dyka.
Tačiau šiandien, didįjį šeštadienį kai visas proletariatas sėdėjo kontorose ir saulutei ritinėjantis žeme vykdė penkmečio BVP, mano laidinis telefonas nė nemanė čirkštelėti, o durys nebyliai rymojo tarsi aptrauktos storu guminiu audiniu. Beje apie pastarąją technologiją, kurią aš vėliau regėjau ir pats dar anais laikais, rymant skvere buvo pasakojęs nemirštantis karžygys bei kūrybos grandas Plepeckis, eilinį kartą grįžęs iš skaistyklos į kurią užeinat ar išeinat iš aikštės ranka moja ir sveikina pats Iljičius.
Tiesa, šiandien ten nebėra nei grakščiosios rankos moestro, nei dar neįstojus į Europos Sąjungą į Ispanijos kurortus išvykusio Plepeckio. Tik jo storos bylos pilnos literatūrinių naujienų dūla toje anų laikų skaistykloje, o ir pačiam Plepeckui dabar gerai sekasi. Buvau gavęs vieną vienintelį laišką prieš gerą dešimtmetį iš Valencijos. Gyrėsi Plepeckis apelsinų baronu tapęs ir kokią tai tamsiaplaukę Penelopę valdąs. Galįs ir aš atvykti jei kelionpinigių turįs. – Uch, kad ir man taip... Tačiau už lango, išskyrus senės Zanės atklydusios čia į Vilnių iš Rygos, dar anais sočiais Chrusčiovo laikais – kaip ji pati sakydavo, pakelti darbo našumo stiklo fabrike, daugiau nieko nematyti.
Girdžiu kaip senė Zanė atsikrenkščia savo stiklo dulkėmis alsuojančiais plaučiais, nusispjauna ir toliau užkimusiu balsu šaukia savo valkataujančias kates – ket, ket, ket kviečia Zanė, barstydama nuo vakar užsilikusias virtas kruopas.
Aunuosi ne pirmos jaunystės batus, nukrypusiais galais, užsimetu sermėgą, štai aš jau ir lauke. Paėjėsiu prospektu, Sereikiškėmis, prasivėdinsiu, oriai išsikrausiu, skrandžiui virškinant sudorota žirnių porciją, pakutensiu nosį paskutinėmis šiltomis bobų vasaros dienomis besidžiaugiantiems vienišiems praeiviams. Gi teisingai kažkada nepiktžodžiavo į laisvą man dar nežinomą plotą nusitempęs jaunasis poetas – kūrėjas, teatro metras Valeršteinas.
–  Kas gi daugiau įkvėps jauną kūrėją jei ne susitikimai su įdomiais žmonėmis? Argi rasi tokį kur priplėkusioj kontoroj? Juk ir kūrėjui verta ir reikalinga pačiam pasistengti, prasiblaškyti, gatvės žargonu kalbant, save parodyti ir į kitus pasižiūrėti, – įtikinėjo mane Valeršteinas.
–Pats Valera buvo kilęs iš Kapsuko ir ypač visur ir visada mėgo pabrėžti savo atėsit vokišką pavardę. – Herr Šteinas, Herr Štein iš pasitenkinimo aikčiodavo Valera, tačiau be jo neabejotinai žydiškos kumpos nosies ir suvalkietiško skūpumo, vargiai galėjai ką daugiau teigiamo įžiūrėti.  Tiesa, Valera nestokojo populiarumo tarp moteriškos lyties atstovių ir rašė gana pakenčiamus tekstus, tad neatsitiktinai buvo pakerėjęs vieno teatro režisierių, kuris už Valeros pjesę nepagailėdavo pakloti ir po keletą šimtinių.
Užtat ir sriūbavom – Valera tetaro metras, genijus Valera, Valerijus Štein, Herr Schtein, užtat, užtat ir sėdim padoriam bare, kavinėje, plote, aišku, skolon Valerai.
- Tikėjausi jį ir šiandien išvysti, kišenėse vėjams švilpaujant. Nedžiugimo manęs nei Sereikiškės nei krykštaujančios gražios vaikučių mamytės, nei orios kaip mano siela prislėgtos storosios žarnos iškrovos. Tiesiu taikymu įsmukau į mūsų Alma Maters buvau girdėjęs, kad Valera paskutiniu metu įsitaisęs kino režisieriaus asistentu ir jau antra savaitę universiteto bibliotekoje filmuoja miuziklą – „Daukantas“.
Didžiojoje salėje kaip tik vyko miuziklo finalinė scena – universiteto diplomo įteikimas. Ant stalų priešais senuosius žemėlapius šoka, dainuoja ir Daukantą sveikina profesoriai, studentai, masonai, žandarai,  šiaip miestelėnai. Fejerverkų šviesos nutviekstas jo tolimas, pėsčia nueitas kelias į Vilnių. – Motoras, šviesos, dekoracijos v piriot, – spiegia iš pasitenkinimo Valeršteinas.
Pasileidžiu laiptais žemyn, išsmunku pro duris, o ausyse dar vis spengia finalinės scenos akordai. Ne, Valeršteinas šiandien manęs tikrai neįkvėps. Nusliūkinu į reformatus. Veik tik vieno iš Zarasų kilusio Vilniaus sanitaro Antano, aplinkui  daugiau, kas mane įkvėptų nieko nematyti. Beje, kad iš Antano prastas įkvėpėjas buvau patyręs jau anksčiau, tvarkant mano atneštą trečią Starkos puslitrį.
Dar kurį laiką lūkuriuoju, stoviniuoju nebylių po žeme gulinčių rusų kareivių apsuptyje.
Žinau, kad jau tuoj patruksiu tolyn ir tolyn nuo Valešteino, Antano, geležiniais ordinais nusagstytų nebylių po žeme slegiančių krūtinių. Jau visai netrukus, džiugins man Šnipiškių kalvos ir kalvelės, akmeniu sustingusios Fabijoniškės. Aš skubu juk Marytė Li vakar prašė užeit, pasklaidyti ir įvertinti ką tik jos parengtą naują receptų knygą.
Įsliuogiu į ją, bado literatūrą....