spraga

sukabintose ant medžių
šukėse spindinčiai
lopšinę skambini

kiek daug žodžių
drebančiose rankose tavo

akyse
nenurimstančiose

kiek garsų ištroškusių
prabilti bet tik tyloje
įklampinusių
ties - aš trokštu išeit

šalia kas tobula
tavy atsiklaupiu ir savęs
meldžiu atleidimo už
žaizdas nepagydomas ir
už spragą many
neleidžiančią
išlikti


nes tavo rankose
yra
per daug
o mano - per mažai