Keli. Auto. Jai

Aš susižeriu rudenį tavo akių.
Glostau plaukus nakties juodumo.
Pirštais nubraukiu skruostų raudonį –
Dievo plaštakoms tapant saulėlydžius.
Mano žvilgsniai mažyčiais bateliais
vaikštinėja sniegynuos tavo,
išsvajotom kalnų viršūnėm,
pavojingais lytėjimų skardžiais.
Visos išvykos – atradimai pasaulių,
kuriuose tavo kvapo esama
ir kvėpavimo ritmiškai lėto,
intymaus giluminio alsavimo.
Noriu braidžioti tavo užutėkiais,
plaukti įlankom ir lagūnomis.
Plikomis apkabinti rankomis.
Niekada. Niekada nepaleisti.