Aklumas

Aš niekad nepamiršiu vaizdo,
Kai saulė kepino bekraštį mūrą.
Ir vėjo genama, lengva it snaigė
Bridau basa per ryto dūmą.

Skausmų nepaisiau, netgi laiko,
Kuris kartojo man „skubėk“.
Ražienos tarsi peiliai smeigė,
Galvoj girdėjau „bėk, pabėk... „.

Kaitra it jūra užliūliavo,
Šviesa vėl nugręžė akis.
Nejaugi kaltas tik aklumas,
Užtemdęs krištolo mintis?..

Nejaugi! Kaltas vien aklumas,
Užtemdęs krištolo mintis?!