Prisipylus į burną tylos
tversiu taip ilgai,
kaip tveria atminties saugyklose uždaryti
amžinai žaliuojantys mudviejų metai;
Jie laukia mūsų čia pat,
tarsi ką tik būtume išėję
ir netrukus turėtume sugrįžti, -
pritvinkę nenuilstamos alsos.
O šiandien užmerkiu akis
ir nežiūrėsiu taip ilgai,
kaip tegali aušra
priešais didžiausią tamsą.
Kažkada tu prieisi, - ne iš priekio,
iš nugaros,
ir ant išblyškusių užmaršties pečių
užmetęs skraistę, lauksi manęs
pasisukančios iš lėto
lyg parai keičiantis,
ir pratrūkstančios
tiesiai tau į veidą
tūkstančius
milijonus
metų tikėtina
šypsena
-