Ilgesys

Laukai pavasariu alsuoja
ir skraido paukščiai vėl po du.
Tik mano laikrodis sustojo,
nebeskaičiuoja valandų.

O ant širdies
lyg baltas pienės pūkas nusileido,
toks minkštas ir švelnus
kaip liūdesys.
Bet pūko sėkla
peiliu smigo,
šaknis įleido ilgesys.

Ir, rodos, tik mirtis galėtų
išraut tą šaknį iš širdies,
arba ranka, kuri paliko
tą pienės pūką be vilties.

Bet ilgesys užvaldo kūną
kaip nepagydoma liga.
Širdis kaip vaiko delnas gniaužos
ir kraujo bangos ritasi žeme.