Be uodegos

Brėkšta saulės išsiilgęs rytas...

Ei! Jau paskutinis pėdsakas audros,

Ugninės vasaros su pergale prarytas.

Ošia miškai, pabust suskubę iš letargo...

Devynios pūstuodegės voverės šią žinią skelbt

Eglės kamienan belsdamos dar nepavargo.

Girdėt vis tolumoj dejonė vilko, iš namų ir vėl išvyto.

O pameni, kaip iš dangaus dar vakar

Sukiužusių svajonių pelenai vis krito, krito...





Besaikis nenuilstančios nežinomybės nerimas

Esybe savo girios samanas apklojo.

Užuodė klaidžiojantys šunys negandas,

Ogi nė vienas, kad kitus įspėtų, nesulojo...

Drebėjo kinkos kiškiui labai stipriai, bet tik lig šito ryto.

Eime pažvelgti, ką miškų gyventojai tarp kritusių beržų išvydo.

Giliai įmigęs, kelmą apkabinęs (dvikojis) kažin ar jau kada beatsikelsiąs...

O kas, žmogau, ar prašė į ginčus su pikta lemiančia audra tau veltis...

Sakyki mums, ar tau bebus dabar iš to naudos...

                                                Tu, girių niekintojau, tu, nelaimingas padare, be uodegos...