Iširęs lizdas (1)

Vieniša davatkėlė Katryna visą gyvenimą sirgo sąnariais, bet dar vaikščiojo. Tik kuo toliau į senatvę, vis sunkiau pasidarė judėti, o pagaliau ji ir visai atsigulė ant patalo.
Kai prispyrė bėda, tada ji prisiminė tolimą giminaitę Ulikę, net nebeaišku, kurios eilės pusseserės dukrą. Uršulė gyveno ne per toliausiai, vieno nedidelio dvariuko kumetyne. Ji buvo jau ištekėjusi ir augino net keturis vaikus.
Vyras dirbo dvaro laukuose, o Ulikė ruošėsi po namus ir prižiūrėjo vaikus. Taigi, vertėsi sunkiai. Užtai, kai tik teta per žmones pakvietė ją pas save ir už slaugymą prižadėjo po savo mirties palikti jai visą savo turtą, ši susigundė.
Šiaip ar taip ji pati nieko nedirba, o būdama namuose kartu su vaikais, galės ir ligonę prižiūrėti. Bus, žinima, vargo, bet po tetos mirties jai atitektų visai dar tvarkingas namukas ir ji turėtų savo pastogę visam gyvenimui.
Pasitarusi su vyru, metė dvarą ir su visa savo gausia šeimyna atsikraustė į miestelį pas tetą Katryną.
Namukas nors ir nedidelis, bet dviejų galiukų. Į vieną galą, kur stovėjo duonkepė krosnis ir raudonų plytų viryklė, susikraustė patys, o antrame įkurdino ligonę.
Ulikei prie ligonės atsirado nemažai darbo. Senokai niekieno neprižiūrima, ji buvo jau apleista. Teko tuojau pat ją pačią numazgoti, pakeisti baltinius bei patalynę ir gerai apšvarinti patalpą. Ulikė tuoj pat ėmėsi darbo, o tuo metu vyras niekur nedirbo, tik krutėjo po namus: sutaisė tvoras, uždengė tvartelio ir malkinės prakiurusius stogus, važinėjo su ratukais į mišką malkų. Tik tada, kai prasidėjo kūlimai, vienas kaimynas ūkininkas pakvietė jį į talką.
Kadangi prie kūlimo visada reikia kuo daugiau žmonių, tai pasibaigus darbui tame kieme, pakvietė kitas gaspadorius. Taip per visą kūlimo sezoną iki pat užšąlant, retai pasirodydamas namuose, jis ėjo per žmones iš vieno vienkiemio į kitą, kol baigėsi kūlė ir išvėžė iš to krašto kuliamąją. Uždirbo ne kažin ką, bet buvo pavalgęs, išgėręs, nereikėjo gadinti duonos namuose.
Nepasakysi, kad nebuvo ką valgyti namie. Pradžiai gyvenimo buvo apsirūpinę. Išvažiuodami iš dvaro pasipjovė metinį meitelį, dar gavo už darbą maišą ruginių miltų duonai ir pusmaišį kvietinių blynams, bet kai tokia didelė šeimyna, tai tos maisto atsargos sparčiai mažėjo. Per žiemą iki pavasario mažai kas ir beliko.
Laikas bėgo, bet vyras jokio žmoniško darbo taip ir negavo, o Ulikė plūkėsi su vaikais ir sergančia teta tol, kol pati pasiligojo.
Visą laiką pusbadžiu, taupydama vaikams, neprivalgius, o čia dar nesibaigiantis žlugtas. Nuo pelenų šarmo pratrinti pirštų krumpliai, skalbinių skalavimas eketėje per šalčius, iki skausmo šąlančios rankos padarė savo. Nuo rudens nesibaigiantis kosulys pastoviai draskė krūtinę, nuolat skaudėjo gerklę, galvą. Prie žemės traukė silpnumas, spengė ausyse.
Kai nereikia skalbti, lyg ir atsigauna. Karštame vandenyje su druska pašutina kojas, pageria liepžiedžių arbatos, išprakaituoja per naktį, ryte lyg ir geriau, bet praeis kiek laiko – žiūrėk ir vėl žlugtas.
Darbavosi negaluodama iki pavasario, o pavasarį, kai ėmė sprogti medžiai, ir pati atgulė.
Kai Ulikė nebesikėlė iš lovos, vyras, dar kokią savaitę pasistumdęs po namus, kažkur dingo, palikęs vieną sergančią žmoną su mažais vaikais, ir daugiau nebepasirodė. Už kelių savaičių ir pati Ulikė pasimirė.
Daktaro, aišku, niekas nekvietė, bet moterėlės tarp savęs šnekėjosi, kad greitoji džiova ją papjovė. Ar ne vis tiek kokia liga ją sunaikino, bėda, kad be tėvų liko net keturios mergaitės.
Vyriausia dešimtmetė Onutė dar šiaip ne taip slaugė motiną ir tetą Katryną, o šešerių sesutė Damutė jai padėjo. Abi gamino valgį, tvarkė pirkią. Gi ketverių metukų Petrutė ir dviejų Julikė – pačios dar buvo reikalingos priežiūros. Su Petrute jau pusė bėdos, o Julikė dar tik pradėjo vaikščioti. Nė ant puoduko dar nemokėjo pasiprašyti – nespėji kuopti. Kiek vaikščiodama, kiek ropodama visur maišosi po kojom, tik spėk žiūrėti, kad kur neįlįstų, kad ko nepasidarytų.
Ulikės laidotuvėmis pasirūpino valsčius, o vaikais – pats klebonas.
Sekmadienį jis per pamokslą paskelbė, kad miestelyje atsirado net keturi beglobiai vaikai. Gal atsirastų norinčių pasiimti juos auginti? Jeigu taip, tai tegul bet kada užeina į kleboniją susižinoti ir tuo pačiu miestelėnų dar paprašė, kad nuneštų vaikams maisto, nes panašu, kad vaikai neturi ką valgyti.